Jei ne okupacijos, Lietuva turėtų 5 mln. gyventojų

Audrius Bačiulis, Milda Augustinaitytė, "Veidas" 2007 birželio mėn. 14 d.

1941-ųjų vasarą prasidėjo beveik pusantro dešimtmečio trukęs Lietuvos gyventojų naikinimas ir trėmimas, virtęs tautos tragedija, kurios mastų mes dar iki šiol nesame iki galo įsisąmoninę.

Kai ankstyvą 1941-ųjų birželio 14-osios rytą į žmonių duris ėmė belstis NKVD pareigūnai ir vietiniai kompartijos bei komjaunimo aktyvistai, atėję vežti "liaudies priešų" į Sibirą, daug kam atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Tačiau retas tuomet galėjo įsivaizduoti, jog ši pasaulio pabaiga truks iki pat 1952-ųjų ir tik tada iš Lietuvos į Sibirą pajudės ešelonai su paskutine tremiamųjų banga. O tarp tų areštų, trėmimų ir šaudymų dar bus Antrasis pasaulinis karas, kuris neapsieis be masinių civilių žmonių žudynių, 1944-ųjų masinis bėgimas nuo raudonosios armijos, dešimtmetį trukusi pasipriešinimo kova. Ir visa tai pareikalaus šimtų tūkstančių žmonių gyvybių.

Lietuva prarado kas ketvirtą

Kaimynai baltarusiai, pabrėždami ypatingus savo tautos nuostolius Antrojo pasaulinio karo metais, visada primena, kad tuomet žuvo kiekvienas ketvirtas žmogus. Tačiau ir Lietuvos per karą patirti gyventojų nuostoliai yra ne ką mažesni.

Lietuvos istorikų duomenimis, 1940-ųjų pradžioje, iki sovietinės okupacijos, šalyje gyveno per 3 mln. žmonių, iš jų ketvirtadalis – miestuose. Po dviejų dešimtmečių – 1959 metais atliktas sovietinis gyventojų surašymas parodė, kad šalyje teliko 2,7 mln. gyventojų, arba 10 proc. mažiau nei karo pradžioje. Vadinasi, net oficialiai Lietuvos gyventojų sumažėjo 300 tūkst.

Tačiau reikia atsižvelgti, kad per 130 tūkst. iš sovietizuotos Lietuvos gyventojų sudarė pokario atvykėliai ir kolonistai, be to, 1945–1958 metais gimė beveik 300 tūkst. vaikų. Atsižvelgdami į mechaninę gyventojų kaitą per pirmuosius penkerius pokario metus, istorikai daro išvadą, kad 1951-aisiais Lietuvoje turėjo gyventi apie 2,3 mln. gyventojų, arba ketvirtadaliu mažiau nei karo pradžioje. Tad lygiai taip pat kaip ir kaimynai galime teigti, jog nacistinė ir abi sovietinės okupacijos bei stalininis teroras atėmė iš Lietuvos kas ketvirtą jos gyventoją. Vadinasi, mūsų šalis, kaip ir Baltarusija, yra tarp labiausiai dėl Antrojo pasaulinio karo nukentėjusių valstybių Europoje.

Iš viso, mokslininkų skaičiavimais, atsižvelgus ir į prarastą natūralų gyventojų prieaugį, 1940–1958 metais Lietuva neteko maždaug 1 mln. 100 tūkst. gyventojų.

Daugiau nei 300 tūkst. buvo ištremti į Sibirą ir įkalinti sovietų valdžios. Jie išsibarstė Sibiro lageriuose po įvairius Sovietų Sąjungos kampelius. Tiksliai nėra žinoma, kiek ištremtųjų grįžo į Lietuvą. Yra duomenų, kad 1956–1960 metais iš tremties buvo paleista 63 tūkst. tremtinių, o lageriuose žuvo apie 35 proc. kalinių. Vidutiniškai tremtyje, lageriuose ir kalėjimuose žmonės dažniausiai praleisdavo iki dešimt metų. Dar beveik 300 tūkst. Lietuvos piliečių, daugiausia žydai, tapo karo ir vokiečių okupacijos aukomis.

Neretai kalbant apie Lietuvos gyventojų nuostolius apsiribojama tik trėmimais į Sovietų Sąjungos gilumą bei žudynėmis, kažkodėl pamirštant bene didžiausią žmogiškųjų nuostolių priežastį – priverstinę emigraciją. 1944-aisiais artėjant frontui prasidėjo masinis Lietuvos gyventojų, menančių 1940–1941 metų represijas ir trėmimus, bėgimas į Vakarus. Taip pat į Vokietiją bėgo ir iki karo Lietuvai priklausiusio Klaipėdos krašto gyventojai, po karo į Lenkiją pasitraukė nemažai Vilniaus krašto gyventojų, tarp kurių buvo ne tik lenkų, bet ir nemažai lietuvių, teisingai maniusių, kad netgi socialistinėje Lenkijoje gyvenimas būsiąs lengvesnis nei Sovietų Sąjungoje.

Skaičiuojama, kad 1944–1947 metais iš Lietuvos priverstinai pabėgo beveik 500 tūkst. žmonių. Iš šių pusės milijono pasitraukusiųjų į Vakarus šiandien į Lietuvą tegrįžo saujelė. Taip, jiems neteko patirti sovietinio GULAG išgyvenimų, daugelio jų likimas (žiūrint vidutinio lietuvio akimis) susiklostė visai neblogai – persikėlę į JAV, Kanadą ar Australiją, vadinamieji dipukai (angl. "displaced persons" – perkeltieji asmenys), sunkiai dirbdami, kęsdami nepriteklius, sugebėjo ar patys išsimokslinti, ar vaikus išleisti į mokslus, užsidirbti pakankamai pinigų, kad ne tik susikurtų naują gyvenimą už Atlanto, bet ir kiek išgalėdami palaikytų lietuvybę.

Tačiau ar tai gali atstoti tėvynės praradimą, suvokimą, kad esi užjūriuose ne sava valia išvykęs laimės ieškoti, o priešo išstumtas iš gimtosios žemės? Be to, dauguma priverstinių emigrantų palikuonių užjūryje nutautėjo, tad nors kildindami save iš lietuvių, iš esmės tapo prarasti lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei. Jų likimas – toks pat tiesioginis sovietinės okupacijos padarinys, kaip ir partizanų gretose, kalėjimuose ir tremtyje žuvusiųjų.

Galima teigti, kad jeigu ne karas ir okupacijos, šiandien Lietuvoje gyventų ne 3,4 mln. (iš tiesų dėl emigracijos mažiau), bet apie 5 mln. gyventojų – maždaug tiek, kiek šiuo metu gyvena Suomijoje, Danijoje, Airijoje.

Visą išsamią šią temą galite rasti savaitraščio "Veidas" 24-ame numeryje.