Atspausdinta iš: http://www.litua.com/zinios/k.girnius_lietuva_&ndash_abejingumo_savo_pilieciams_lydere
K.Girnius: Lietuva – abejingumo savo piliečiams lyderė
Lietuva dažnai ragina Europos sąjungos šalis (ES) rodyti didesnį tarpusavio solidarumą. Ypatingi priekaištai reiškiami Vokietijai dėl jos nutarimo kartu su Rusija tiesti dujotiekį po Baltijos jūra.
Dujotiekis esą didins Lietuvos energetinę izoliaciją, padarys ją labiau pažeidžiama. Vokietijos aplinkos apsaugos ministras Juergenas Trittinas savo laiške deputatui A. Ažubaliui tiksliai pastebėjo, kad Lietuva laukia, jog Vokietijos dujų vartotojai būtų pasiryžę daugiau mokėti už dujas dėl jų transportavimo per Lietuvą.
Lietuva tikisi solidarumo iš kitų šalių piliečių, taigi iš svetimų. Tačiau patys lietuviai nerodo solidarumo savo tautiečiams ir bendrapiliečiams. Valdžia pritaria šiam abejingumui, daugeliu atžvilgių jį skatina.
Tai matyti ir atskirais atvejais ir valstybės mastu. Kur ne kur, manytum, kad solidarumas reikštųsi mokslo institutuose. Kolektyvai yra gana maži, nariai vieni kitus pažįsta, juos lyg jungia bendras pasišventimas mokslui. Bet kaip pranešė Lietuvos televizijos, kai kurių institutų direktoriai gauna dešimties ir daugiau tūkstančių litų algas, kai eiliniai darbuotojai uždirba penkis, gal net dešimt kartų mažiau.
Didžiausią atlyginimą atsiseikėjo Energetikos instituto direktorius Eugenijus Ušpuras – beveik 19 tūkstančių litų per mėnesį. Nedaug kuo atsiliko Puslaidininkių fizikos, Biotechnologijos, Fizikos, Chemijos, Lietuvių kalbos institutų vadovai. Vyriausybės nutarimai leidžia direktoriams skirti 100 ar 200 proc. dydžio priedus ir priemokas. Mokslo ministrė R. Žakaitienė minėjo, kad svarstoma riboti priemokų ir priedų dydį, atsižvelgus į bendrą atlyginimo lygį institute. Premjeras Kirkilas teisingai pastebėjo, kad tiesiog nepadoru direktoriams, žinantiems, kiek mažai uždirba jų darbuotojai, išsimokėti neįtikėtinai dideles algas.
Valstybės mastu padėtis nėra geresnė. Socialiniu teisingumu, skurdu ir socialinės atskirtimi Lietuva yra labiausiai atsilikusi Europos Sąjungos šalis, išskyrus ką tik narėmis tapusias Bulgariją ir Rumuniją, taigi ir šalis, kur mažiausia tarpusavio solidarumo. Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, net 21 proc. gyventojų gyvena santykiniame skurde, o tai aukščiausias nuošimtis visoje ES. Skurstančiais ES laiko tuos, kurie uždirba 60 proc. vidutinių šalies namų ūkių pajamų ar mažiau.
Skursta beveik trečdalis kaimo gyventojų, ir beveik pusė Lietuvos šeimų, kuriose vienas suaugęs išlaiko vaikus. Lietuva irgi yra „lyderė“ pagal skurdo rizikos gylį, tai yra, kiek vidutiniškai skurstančiųjų pajamos yra mažesnės už skurdo ribą. Sociologas A. Poviliūnas pažymi, kad skurdo rizikos gylis Lietuvoje buvo 28,4 proc., it tik Lenkijoje blogiau. Visos valstybės skiriamos socialinės išmokos tik 5 proc. mažina skurdo rizikos lygį, o tai mažiau negu Estijoje, Latvijoje, net Lenkijoje.
Šia abejingumo litanija būtų galima dar ilgai tęsti. Bet pasitenkinsiu dar dviem skaičiais. Socialinei apsaugai Lietuva skiria mažesnę savo bendro vidaus produkto dalį negu visos kitos ES nares, išskyrus Latviją. Pagaliau, daugiausiai uždirbantis Lietuvos gyventojų penktadalis gauna vidutiniškai septynis kartus daugiau negu mažiausiai uždirbantis penktadalis. Tik Portugalijoje yra didesnė nelygybė.
Galima lengva ranka numoti šitą gėdingą Lietuvos atsilikimą, pasikliaujant naująja liaudies išmintimi, kad „turime, ką turime“ ir „yra taip, kaip yra“. Arba mėginti aiškinti, kad dabartinis socialinis susiskaldymas ir socialinė nelygybė atspindi gyvenimo tikrovę, būtent, kad viena gyventojų dalis sunkiai dirbo, taupo, tad ir teisėtai gerai gyvena, o kita tingi, vengia darbo, girtauja, tad ir skursta.
Be nuodugnesnių sociologinių tyrimų negali nei patvirtinti, nei paneigti šito teigimo, bet ir be tyrimų akivaizdu, kad Lietuvos mokesčių sistema yra regresinė, suteikianti įvairias lengvatas pasiturintiems, o ne vargingiesiems. Tvirtinimai, kad Lietuvos mokesčių sistema yra proporcinė, yra gryna mistifikacija. Realios eilinių žmonių pajamos apmokestinamos gerokai aukštesniu tarifu negu pasiturinčiųjų.
Vakaruose net aršiausi proporcinės mokesčių sistemos gynėjai pabrėžia, kad visos pajamos be jokių išimčių turi būti lygiai apmokestinamos. Lietuvoje taip nėra. Ne visi moka tą patį 27 proc. pajamų mokestį. Ekonomistas R. Lazutka pažymi, kad 15 proc. tarifu apmokestinamos sportininkų pajamos, gautos iš sporto veiklos, atlikėjų pajamos, honorarai, ir įvairios kitos pajamos. Taigi, dainininkas ar krepšininkas, uždirbęs 10,000 litų per vieną vakarą, bus apmokestinamas 15 proc. tarifu, o per pusmetį tiek uždirbęs tarnautojas 27 proc. tarifu.
Dar svarbiau tai, kad tos pajamos, kurios sudaro didesnę dalį turtingesnio žmogaus pajamų, apmokestinamos mažesniu tarifu. Antai, palūkanos ir dividendai paprastai apmokestinami 15 proc. tarifu. Visiškai neapmokestinamos palūkanos už ilgiau negu metus laikomus vertybinius popierius, už Lietuvos Vyriausybės ir savivaldybių vertybinius popierius, ES šalių vyriausybių, politinių ar teritorijos administracinių padalinių vertybinius popierius.
Be to, kapitalo prieaugis, kuris dažnai yra pagrindinis turtingųjų pajamų šaltinis, apmokestinamas nuliniu tarifu, jei akcijos laikomos ilgiau negu metus. Taigi, per kelerius metus milijoną litų investavęs verslininkas gali uždirbti du ar tris šimtus tūkstančių litų ir nemokėti nei cento mokesčių. Paminėtina, kad Lietuvoje nėra jokio turto, paveldėjimo, ar busto mokesčių.
Šios įvairios mokestinės lengvatos yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje valdžios sektoriaus surenkamos mokestinės pajamos yra beveik mažiausios Europos Sąjungoje. Ir todėl nėra pinigų kovoti su socialine nelygybe ir atskirtimi.
Demagogija ir veidmainyste kvepia įvairių verslininkų ir politikų dievagojimasis, kad progresinių mokesčių įvedimas iškreips mokesčių sistemą, didins šešėlinės ekonomikos mastą, kenks šalies įvaizdžiui ir supriešins visuomenę. Jie puikiai žino, kad Lietuvoje seniai negalioja proporcinė mokesčių sistema.
Tarpusavio solidarumo bei kovos su skurdu klausimai taps vis aštresni. Statistikos departamentas pranešė, kad spalio mėn. metinė infliacija (2007 m. spalio mėn., palyginti su 2006 m. spalio mėn.) sudarė 7.6 proc. Labiausiai pabrango maistas. Tikėtina, kad infliacijos tempai įgys pagreitį, ypač augant energetikos kainoms.
Neišvengiamai sunkės jau ir taip sunkus vargingųjų gyvenimas, nes jie turi skirti gerokai didesnę dalį savo pajamų maistui, šildymui, būtiniausioms reikmėms. Ir valdžiai veikiausiai sėdės, sudėjusi rankas. Lietuvos valdžios ir daugelio gyventojų abejingumas jų tarpe vešinčiai nelygybei ir skurdui yra nepateisinamas.
