Pirmieji spausdiniai Amerikoje ● First Lithuanian Publications

Pirmoji lietuviška knyga buvo išspausdinta Karaliaučiuje 1547 m. , vadinamoje “Mažojoje Lietuvoje” tuo metu valdomoje Prūsijos kunigaikščių. Pirmą kartą lietuviškas žodis Anglijoje buvo atspausdintas 1660 m.,Vokietijoje – 1729 m., Lenkijoje – 1781 m., Latvijoje – 1803 m., Prancūzijoje – 1835 m., Rusijoje – 1837 m., čekijoje – 1856 m. Vėliau rašytą ir spausdintą lietuvišką žodį po visą pasaulį paskleidė 1863 m sukilėliai ir emigrantai. Po šio sukilimo prieš Rusijos caro valdžią iš paprūsėje esančių Užnemunės (Suvalkijos) vietovių, prasidėjo masinė lietuvių emigracija į Ameriką.

Pradžią JAV lietuvių bendruomenės knygai davė Mykolo Tvarausko parengtas ir išspausdintas anglų – lietuvių/ lietuvių – anglų kalbų žodynas. Mykolas Tvarauskas 1863 m sukilimo dalyvis, pirmasis Amerikos lietuvių rašytojas, švietėjas ir spaudos leidėjas.

žodynas "Tlumoczius arba Slownikas Angielckaj - Lietuwyszkas ir Lietuwyszkaj – Angielckas. Dėl Grejto ir Langwo Iszmokimo Sznekos Angielckos" Su uwogomys ir apraszimu kozno zodzio kajp rejk isztart. Sudetas per Mikola Twaraucka (Izdawymas Pyrmas) buvo parengtas ir išspausdintas jo spaustuvėje šamokino (Shamokin) miestelyje (Pennsylvania valstija) 1875 m. Šiame žodyne buvo 159 numeruoti puslapiai.

Mykolas Tvarauskas gimė 1844 m. gruodžio 16 d. Augustavo gub. Kalvarijos paviete. Įvairiuose šaltiniuose pateikiama skirtinga informacija apie jo tautybe - lietuvis/lenkas. Iki 1863 m. sukilimo M.Tvarauskas mokytojavo Užnemunėje. Jis aktyviai įsijungė į sukilimą ir mūšiuose su caro kariuomene buvo sužeistas. 1863 m. pabaigoje, po pralaimėjimo, M.Tvarauskas kartu su kitais sukilimo dalyviais buvo priverstas slėptis miškuose, kol galiausiai pasitraukė į Rytprūsius (Mažąją Lietuvą), o iš ten į Vakarų Europą.

1866 m. M.Tvarauskas atvyko į Ameriką. Beveik 2 metus jis praleido Niujorko (New York) apylinkėse kur tarnavo pas ūkininkus (fermerius) arba dirbo atsitiktinius darbus. 1868 m. M.Tvarauskas kartu su pirmaisiais Lietuvos išeiviais atkeliavo į Pensilvanijos (Pennsylvania) valstijos Šamokino (Shamokin) miestelį. Čia jis tikėjosi gauti darbą anglių kasyklose arba prie geležinkelio tiesimo. Šis miestelis buvo vienas iš pirmųjų lietuviškų naujokynų: daugiausia Lietuvos kaimų ar bažnytkaimių išeiviai, dažniausiai beraščiai ar mažaraščiai, tradiciškai tikintys, su tautine intuicija. M.Tvarauskas mokėjo rašyti, skaityti lenkiškai bei lietuviškai. Tuo iš šių imigrantų jis ir išsiskyrė. Šamokino lietuvių kolonija vis didėjo, stiprėjo jos visuomeninis dvasinis gyvenimas. 1871 m. ten įsisteigė mišri lietuvių – lenkų Šv.Vaitiekaus šalpos draugija, o kiek vėliau ir Šv. Vaitiekaus parapija. Čia kunigauti atvyko J.Juškevičius ir P.Končius, kurie daug prisidėjo prie vietos lietuvių religinio ir tautinio apsisprendimo.

M.Tvarauskas grįžęs iš darbo anglių kasykloje (kaip rašė atsišaukime “Mieli brolej”) “nesėdėjęs dykas, nesivalkiojęs gatvėmis, o ėmęsis drukuoti knygas”. Gyvendamas vienas, neišlaidžiai ir sutaupęs pinigų, jis 1873–74 m. įsteigė spaustuvę, ketindamas “isz miajles broliszkos” leisti lietuviškas knygas. Jis greitai “per save” išmoko raidžių rinkėjo (“zecerio”) ir kitų spaudos darbų. Tai buvo pirma lietuviška spaustuvė Amerikoje. M.Tvarauskas lietuvišką kultūrą Amerikoje pradėjo kurti skatinamas tautinio prestižo motyvų, kurie buvo svarbus ir vėlesnėje jo (bei kitų) veikloje. Vienas svarbiausių M.Tvarausko – spaustuvininko ir leidėjo tikslų, buvo pakelti Amerikos lietuvių prestižą Lietuvos žmonių akyse: “ar ne gražu būtų, kad isz Amerykos siųstume savi giminėms arba pažįstamiems knygas į Lietuwą? …swetimo ziame turėjome tikrą czistaj lietuwyszką drukarnią”.

Šiuo metu nėra pilnai aišku koks buvo pats pirmasis lietuviškas spausdintas žodis Amerikoje. 1874 m. balandžio 30d. Šenande (Shenandoah) buvo išspausdinta giesmė “Wieszpaties sawo szaukiuosi”. Paaiškėjus, kad ši “Giesmė” yra perspauda iš “Kantičkų” knygų, pirmaisiais perspausdintojais galėjo būti kun. A.Strupinskas arba vienuolis A.Zeytzas (Zaicas).

1874 m. M.Tvarauskas, paskatintas ir paragintas Samokino kunigų J.Juškevičiaus ir P.Končiaus, paskelbė ketinantis leisti laikraštį. Tačiau nors “broliai lenkai jau senai leidžia keletą laikraščių”, į jo kvietimą mažai kas atsiliepė, “nes žmonės buvo tamsūs” Nepavykus laikraščio sumanymui 1874 m. M.Tvarauskas pasiskelbė ir ėmėsi rengti spaudai knygą: anglų – lietuvių ir lietuvių – anglų kalbų žodyną. Nors iš prenumeratorių ir buvo surinkta pinigų, tačiau dėl popieriaus, įrengimų, darbo patyrimo stygiaus tais metais žodyno neišleido. Daugiau kaip 70 m. apie žodyną nieko tikro nežinota ir tik spėliota. Todėl dažniausia rašyta, kad šis žodynas buvęs arba nebaigtas spausdinti, arba išspausdintas ir žuvęs per spaustuvės gaisrą. Tačiau 1930 m. Kauno universiteto bibliotekai pavyko gauti žodyno egzempliorių, kuris atsitiktinai rastas Lietuvoje, Užnemunėje, vienų namų pastogėje. Žodynas buvo išleistas 1875 m. ir yra pirma lietuviška knyga išleista Amerikoje. V.Biržiškos aptiktas defektuotas egzempliorius iki šiol yra vienintelis ir dabar yra saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Netrukus po žodyno pasirodymo 1875 m. buvo išspausdintas atsišaukimas “Mieli brolej”, kuriame buvo rašoma apie išleistą žodyną (“slownikus”) ir nurodoma jo kaina (1 doleris).

“Asz pyrmas atejnu pas jus,
Tlumoczidamas angielckus žodžius.
Slobnas ir swiatymas, byle tyktaj?
Norėtumėt milet mane gieraj.
Koznam isz jus miely brolej,
Sluzisu, o sluzisu patolej,
Kol ne iszmoksyt iszties,
Mane wysa ant pomieties.”

Tokiomis rimuotomis eilėmis į savo skaitytojus kreipėsi pirmoji lietuviška knyga. Ji buvo parengta, kaip aiškinama antraštiniame puslapyje, “dėl grejto ir lengwo iszmokimo sznekos angielckos”. Knygelė žadėjo “mieliems broliams” ateiviams tarnauti ne tik kaip pirmas žodynas, bet dar daugiau – ir kaip jiems skirtas anglų kalbos pradžiamokslis, galintis atstoti “tlumociu”, arba vertėją. M.Tvarauskas knygelės pratarmėje, pavadintoje “Prokalba” aptaria knygelės reikalingumą skaitytojui. Buvęs mokytojas gerai suvokė, kad skaitytojams labai svarbu yra išmokti sunkiausio dalyko – anglų kalbos tarties “kozna žodį wyroznaj isztars”. Kadangi M.Tvarauskas ypač pabrėžė, kad kituose žodynuose “izguldimo apie wyrozna isztarima žodžio ne rašyte” – matomai “Tlumoscius arba slownikas” buvo pirmoji knyga, kurioje lietuviškai buvo pateikti anglų kalbos tarties paaiškinimai. O šalia anglų kalbos žodžių buvo duodama ir jų tarimo lietuviška perraša, arba transkripcija.

Dėl susiklosčiusių specifinių politinių ir ekonominių sąlygų lietuvių kalba ir Užnemunėje (Suvalkijoje), ir išeivijoje, buvo išstumta iš viešojo gyvenimo. Visur vyravo lenkų kalba ir lenkiška dvasia. Todėl M.Tvarausko darbą parašyti ir išspausdinti praktinio pobūdžio lietuvišką knygelę galima vertinti kaip pirmą ir drąsų žingsnį palaikant lietuvių kalbą ir lietuvybę tarp Amerikos besikuriančių išeivių. Šiandien gerokai svetima atrodo knygelės lietuvių kalbos sintaksė. Čia, matyt, daug lėmė ta aplinkybė, kad M.Tvarauskas mokėsi ir dirbo svetimoje kalbinėje aplinkoje, buvo įpratęs rašydamas reikšti savo mintis nelietuviškomis konstrukcijomis, nelietuviškos struktūros sakiniais.

Pirmoji “Tlumocziaus” dalis (1 – 76 psl.), turinti anglų kalbos pradžiamokslio ir angliškų – lietuviškų pokalbių knygelės paskirtį, yra suskirstyta skyriais (“padeimais”). M.Tvarauskas pirmiausia abėcėlės tvarka pateikia visas 26 anglų kalbos raides ir perrašo kaip jos tariamos (“iszsytare”), (“Angielckam raszte tos paczios lyteres daug sykių atsymajno”), (“suwysu neiszsytare”), (“netur nejokio znocziimo”). Dėl to jis pateikia lentelę (“toblicze”), kurioje ta pačia seka trumpai aptaria kiekvienos raidės tarimo variantus, pridedamas pastabų (“uwagu”) ir pavyzdžių (anglų kalbos žodis + jo tarimo lietuviška perraša + jo lietuviškas atitikmuo).

1875 m. spaustuvėje įvyko gaisras, per kurį sudegė didžiuma žodyno ir atsišaukimo tiražo. Po šios nelaimės M.Tvarauskas grįžo į Niujorką, Brukliną (Brooklyn). Pradžioje čia jis įsidarbino skardos ir vario dirbtuvėse Mespete (Maspeth). Po pusantrų metų, paremtas Šv. Kazimiero draugijos M.Tvarauskas Niujorke, Brukline vėl įsteigia spaustuvę. Iš pradžių ten spausdinama smulki produkcija.

1879 m. rugpjūčio 16 d. M.Tvarauskas išleidžia pirmąjį Amerikos lietuvių laikraštį “Gazieta lietuwiszka”. Spėjama, kad jo tiražas buvo 200 - 250 egzempliorių, iš jų 132 prenumeratoriai. Leisdamas laikraštį M.Tvarauskas buvo jo redaktorius, autorius, spaustuvininkas, leidėjas, prenumeratos rinkėjas ir ekspeditorius. Pirmojo numerio įžangoje M.Tvarauskas eiliuotuose tekstuose džiaugėsi lietuvišku laikraščiu, prilygindamas jį saulės tekėjimui, “gudrybei ir šviesybei”, kurios nebuvo nei regėję, nei turėję senoliai.

Daug dėmesio čia buvo skirta Lietuvos praeities temoms. Amerikos lietuviai dar buvo tik pradėję burtis į atskirą etninę grupę. Dauguma Lietuvos išeivių turėjo tik tautinę nuojautą. Jie dar nesidomėjo nei knygomis, nei laikraščiais. Todėl ir M.Tvarauskas didesnės moralinės bei materialinės paramos nesulaukė. Laikraščio spausdinimas buvo sustabdytas 1880 m. sausio 8 d. Viso buvo išleista 12/14 ar 16 numerių. Apie “Gazieta lietuwiszka” ir spaustuvę Lietuvos skaitytojai išgirdo pirmą kartą tik po kelerių metų per “Aušros” žurnalą. Bet šį laikraštį leidėjas siuntė į Vakarų Europą, iš kur susilaukė ir atsiliepimų.

M.Tvarauskas pabaigęs leisti laikraštį, ėmė versti ir leisti knygas. 1883 m. jis ryžosi spausdinti nebe “bajkines knygutes”, o “pazytecznas, budowojenczias”. Tais metais jis išspausdino 3 verstas knygas: “Praracwos Michaldos…” (kainavo 25 centus), “Istorija Ali-Babos…” (30ct.) ir “Morfeusas arba …” (30ct.). M.Tvarausko 1880 - 1883 m. išleistos knygos skirtos tų laikų mažaraščiui Amerikos lietuvių skaitytojui. Vertėjui buvo sunku teisingai panaudoti lietuvių kalbą. Tai jis suvokė ir prašė skaitytojų būti atlaidžiais, o pastebėję klaidas, jam pranešti. Išleistas knygeles (kartais iki 1000 egz.) M.Tvarauskas platino pats. Pavyzdžiui, 1883 m. knygas pardavinėjo devyniose knygų ir laikraščių agentūrose įvairiose Amerikos lietuvių kolonijose. Bet iš knygų leidimo ir platinimo jis vos pats vienas galėjo išsilaikyti: truko pinigų maistui, gyveno jis skurdžiai viename kambaryje kartu su spaustuvės įrengimais.

1884 m. liepos mėn. M.Tvarauskas susipažino su visai nesenai į Ameriką atvykusiu J.Šliupu. Jis pasiūlė J.Šliupui dirbti jo spaustuvėje – mokytis raidžių rinkėjo amato (“lasioti raides”). Kad galėtų šiaip taip išsiversti, jiedu dirbo net po 15 – 16 val. per parą. 1884 m. rudeniop jiems kilo idėja vėl pradėti leisti laikraštį. Iš pradžių ruoštasi dvikalbiui  laikraščiui, tai lietuvių ir lenkų kalbomis. Tačiau vėliau pasikeitus aplinkybėms apsiribota tik lietuvių kalba. Taip 1884 m. spalio 25 d. pradėjo eiti antras Amerikos lietuvių laikraštis “Unija”. Iš pradžių M.Tvarauskas buvo “Unijos“ leidėjas, o J.Šliupas – redaktorius, bet po keturių numerių M.Tvarauskas perėmė abi pareigas. Iš tikrųjų “Unija” iki 1885 m. balandžio 25 d. redagavo J.Šliupas, lėmęs jos kryptį ir pobūdį. Pirmiausia šis laikraštis atsigręžė į kasdieninius JAV lietuvių gyvenimo rūpesčius ir reikalus. Straipsnių cikle buvo iškelta idėja įkurti lietuviams imigracijos agentūrą Mažojoje Lietuvoje, įsteigti specialią draugiją, kuri rūpintųsi atvykstančiais į Ameriką lietuviais, jų įdarbinimu, kviečiama burtis į šalpos ir kitas draugijas, organizuoti banką, pradėti švietimą. Laikraštis skatino lietuvius mėginti laimę prekyboje, amatuose ir kituose versluose. “Unija” pirmoji lietuvių visuomenėje prakalbo apie Lietuvos nepriklausomybę ir jos valstybingumą: Lietuva atgimsianti tada, kai “įsigaus stipri Lietuviszka dvasė lietuwiszkoje gimtinėje”. Straipsniuose ir korespondencijose iš Amerikos lietuvių gyvenamųjų vietų bei iš Lietuvos buvo pradėti kelti socialinės skriaudos, teisybės ir lygybės motyvai. 1885 m. balandžio 27 d. M.Tvarauskas atleido J.Šliupa iš darbo “Unijoje” ir iki 1885 m. liepos mėn. šį laikraštį redagavo vienas.

Iš dalies dėl nuolatinių nepriteklių M.Tvarauskas šeimą sukūrė jau pagyvenęs, įkopęs į penktąją dešimtį. 1885 m. jis vedė Adelę Lickovską, kilusią iš Vižainių, Suvalkų apskr. Jo padėtis dar pasunkėjo užgulus šeimos rūpesčiams, todėl kiek įmanydamas ieškojo įvairių darbų, bet ne kitur, o spaudos srityje. Tačiau spaustuvei ir leidybai atsirado konkurentų pačiame Niujorke (J.šliupo “Lietuwiszkojo balso” spaustuvė) ir kituose lietuvių gyvenamuose vietose. 1886 m. pradžioje Plaimaute (Plymouth, PA) įsisteigė J.Paukščio spaustuvė, pradėjusi leisti laikraštį “Vienybė Lietuwnikų”, knygas. 1888 m. Mahanoj (Mahanoy City) knygas ir periodikos leidinius (“Saulė: ir kt.) ėmė rengti bei spausdinti energingas spaudos ir biznio žmogus D. T. Bačkauskas. Todėl M. Tvarauskas, stigęs verslininko apsukrumo ir sėkmės, nepajėgė konkuruoti. Greta daugiau atsitiktinių spaustuvėje darbų, jis ėmė verstis knygų prekyba.

Kai 1888 m. iš Niujorko į Šenandą (Shenandoah) išsikėlė J.Šliupo “Lietuwiszkasis balsas”, M.Tvarauskas pareiškė norįs leisti  naują lietuvišką laikraštį. 1890 m. atgijo dar 1886 m. kelta idėja leisti lietuviškos dvasios laikraščius užsienio kalbomis, kurie pasaulio visuomenei pasakotų apie lietuvių tautos priespaudą Rusijos caro valdžioje. Todėl M.Tvarauskas pareiškė norįs išleisti ir periodinį leidinį anglų kalba. 1891 m. pabaigoje M.Tvarauskui pasisekė padėti naujam leidiniui patikimesnius finansinius pagrindus – sukurti akcinę bendrovę “New York gazietai" lietuwiszkai leisti”. Šią bendrovę ėmė tvarkyti Niujorko lietuvių verslininkai. Leisdamas ir redaguodamas naują laikraštį (1891 m. spalio 31 d. – 1892 m. gegužės 7 d.), M.Tvarauskas atsižvelgė į Amerikos lietuvių, savo paties gyvenimo ir pažiūrų keitimąsi, į laiko reikalavimus. Jis pradėjo skelbti, kad padės visiems lietuviams ieškant darbo, padėsiąs susipažinti ir virnytis, “idant galėtume stot ligiej su kitom giminėm”. 1892 m. balandžio 9 d. straipsnyje “Nuo redystes” laikraštyje buvo išspausdinta anketa, kurioje prašė skaitytojus pranešti žinias apie lietuvių užsiėmimus, jų draugijas, parapijas, ypač apie galimybes gauti darbus. Tai buvo naujas laikraščio bruožas, rodės ne abstraktų, bet konkretų rūpestį emigrantų likimu. Humaniškas požiūris išryškėjo ir kituose M.Tvarausko straipsniuose. Su užuojauta jis rašė apie sunkią lietuvių imigrantų dalią: “mias daugiau nieko nežinome kajp tyktai prakajte, pusiau dowanaj kap jautys pajungtas dirbt, kiast wysados warga ir wargie augintie savo wajkus”. Kai M.Tvarauską pasiekė žinios apie 1890 –1891 m. badmetį Lietuvoje, jo redaguojamas laikraštis paskelbė kreipimąsi “Brolej”, prašant Amerikos lietuvių pasirūpinti gimtojo krašto žmonėmis. Jis sakėsi su širdinga meile galvojąs apie lietuvių tautą (“lietuwiszka naroda”), apsiverkiąs matydamas, kaip skurdžiai gyvena mieli broliai ir seserys, mąstąs, “dėl kogi jus tajp nelaimingi esate?” Jis siūlė religinį žmogaus tobulinimąsi, moralinės saviauklos būdą. M.Tvarauskas ragino Amerikos lietuvius, jo žodžiais, rištis “in wiena gordiiszka mazga”, kad Lietuvos vardas išgarsėtų visur ir visi apie ją žinotų. Be to, lietuviai buvo kviečiami tapti Amerikos piliečiais, domėtis bendrais jos reikalais. Kaip ir ankstesniuose spaudiniuose, šiame laikraštyje, M.Tvarauskas reikalavo iš lietuvių puoselėti meilę gimtajam kraštui, už kurį nieko  brangesnio ir šventesnio nėra, išsaugoti gimtąją kalbą, “kurią isz krūtų motinos iszindo”.  Tačiau laikraštis ne tik techniškai, bet ypač lietuvių kalba, rašyba, literatūrine žurnalistine kultūra daug atsiliko nuo svarbesnių to meto lietuvių periodikos leidinių. Todėl per visą laikraščio gyvavimą nebūta numerio, kad redaktorius ar akcinė bendrovė nesiskustų padėtimi.

Nustojus leisti laikraštį, keletą metų nieko nesigirdėjo apie M.Tvarausko leidinius. 1895 m. buvo paskelbta, kad jis ketina leisti laikraštį “Kareivis”. 1896 m. pasirodė jo leidžiama “Siberija arba Kanzios nekaltųjų…” Šį laikraščio pavidalo 16 psl. knyga buvo išleidžiama kas savaitę (1896 m. išleisti 6, o 1897 m. – 1 numeris) Dėl lėšų stygiaus šios knygos leidimas buvo nutrauktas ir vėliau nebeatnaujintas. Prasti buvo M.Tvarausko uždarbiai iš spaustuvės ir vėliau. Žinomi tik smulkūs leidinėliai jo išspausdinti 1903 – 1910 m. Kai kurie M.Tvarausko išverstos knygos “Praractwos Michaldos…” leidiniai (1903 ir 1908 m.) buvo išspausdinti jau ne jo spaustuvėje. 1905 m. M.Tvarauskas leido savaitraštį lenkų kalba “Emigrant Polski”. Tai buvo jo paskutinis pasirodymas spaudos srityje. 1906 m. viduryje jo spaustuvę nupirko Bruklino lietuvių biznio korporacija “Pasaulės praktiškas susivienijimas”. Kai netrukus ši korporacija bankrutavo, M.Tvarauskas 1907 m. pradžioje už $ 1200 atpirko savo spaustuvės įrangą.  Po to jo spaustuvė dar gyvavo trejus metus ir 1910 m. visai užsidarė (manoma, kad buvo parduota aukcione jo paties ar palikuonių).

XX a. pradžioje M. Tvarauskas turėjo didelę šeimą – šešis vaikus: keturias dukras – Jadvygą, Veroniką, Prancišką ir Aldoną ir du sūnus – Izidorių ir Mykolą. Jo mirtis 1921 m. rugpjūčio 8 d. Brukline liko viešiau nepastebėta. Palaidotas Longailende (Long Island, NY)

* Paruošta pagal Vilniaus universiteto dėstytojų Broniaus Raguočio ir dr. Liongino Pažūsio straipsnius knygoje "Mykolas Tvarauskas. Pirmoji Amerikos lietuviška knyga.-Vilnius: Mintis, 1997.-226p.; Paruošė Ramunė Mišeikienė, Kaunas