Emigracijos našlaičiai

Ramunė Sotvarienė.
2007-04-09

Ką tik pabaigtas tyrimas atskleidė: Lietuvoje yra per 20 tūkstančių mažamečių emigracijos našlaičių. Nemaža jų dalis – labai vieniši ir beteisiai. Neretai juos formaliai prižiūri visiškai svetimi žmonės. Be tėvų laikinai likusių vaikų išgyvenimų išraiška – didėjantis agresyvumas.

Jau girdžiu didelį chorą, vienu balsu traukiantį: kaip galima dėl ilgesnio lito palikti vienus vaikus?

Kažin ar reikia prie jo prisidėti. Ne tik todėl, kad Lietuvoje labai jau įprasta skubėti pasmerkti ar nuteisti nelaukiant teismo.

Prieš ištariant pirmąjį emigrantus peikiantį žodį reikėtų stabtelėti ir savęs paklausti: kodėl jie, palikę tai, kas kiekvienam daugmaž normaliam žmogui yra brangiausia, iškeliavo dažnai nelabai tikslia kryptimi ir ne iš karto apčiuopiamos laimės ieškoti?

Gal todėl, kad trokšta savo vaikams sukurti jaukius namus ir visų gražiausią ateitį, bet negalėjo to padaryti gyvendami gimtinėje?

Galima mankštinti galvą svarstant dar kitaip. Kas būtų, jeigu visų šių 20 tūkstančių vaikų gimdytojai, užuot išvykę į užsienį, būtų pasirinkę Lietuvoje vis dar įprastą gyvenimo būdą – gyventi iš pašalpų ar atsitiktinio darbo už vergiškai menką atlygį? Juk dažnas kito pasirinkimo neturėjo.

Per pastaruosius penkerius metus šalyje būtų atsiradusi nepalyginti didesnė socialinių išlaikytinių armija, būtų dar didesnis vienam asmeniui vidutiniškai tenkančių tūrinių alkoholio vienetų skaičius.

Tiesa, nebūtų pagrindo kalbėti apie emigrantų vaikų vienatvę ir dėl to didėjančią agresiją, tačiau jų agresija didėtų dėl kitų priežasčių.

Peikti neverta dar ir todėl, kad tai absoliučiai nieko pakeisti negali. Nei emigrantų, nei jų vaikų gyvenime.

Kiekvienas žmogus dažnai būna priverstas priimti sprendimą, kai dėl trokštamo tikslo tenka aukoti arba aukotis. Jis ginamas pasiteisinimu – ilgalaikė perspektyva svarbesnė už laikinas netektis.

Galima surasti dar daugiau vaikus palikusius emigrantus ginančių argumentų. Tačiau jie problemos nepašalina.

Niekam nebekelia abejonių faktas, kad likę be tėvų globos nepilnamečiai jaučiasi blogai, o jų armija didėja. Tėvų gausiai siunčiami pinigai to save nekompensuoja, o greičiau jau tvirkina.

Uždrausti ieškoti darbo svetur neįmanoma ir būtų visiškai kvaila. To siekiant tektų aklinai uždaryti sienas, atsisakyti laisvo darbo jėgos judėjimo principo. Versti kartu išsivežti vaikus – pernelyg rizikinga dėl daugelio priežasčių.

Yra tik viena protinga išeitis – kartu su emigrantais tartis, kaip sušvelninti mažų žmonių vienatvę, kai sukurti jiems visais požiūriais saugią aplinką. Emigrantai – aktyvi ir mąstanti mūsų visuomenės dalis. Jie suvokia problemą ir nurodo, jog mielai paliktų savo atžalas specialiuose pensionuose, mokėtų už paslaugas, tikėdamiesi, jog ten vaikai jausis geriau nei vieni savuose ar svetimuose namuose.

Ar tokia praktika pasiteisintų? Atsakymo nėra, nes kol kas jo dar niekas neieškojo.

Tiriant emigracijos našlaičių gyvenimo sąlygas ir būseną paaiškėjo, kad daugelis problemų išnyktų, jeigu vaikai turėtų patikimus ir juridiškai įteisintus laikinus globėjus.

Jie gali spręsti visus su mokslu, elgesiu, vaiko gydymu susijusius reikalus.

Tokia galimybė yra ir dabar. Tačiau sukurta tvarka gremėzdiška, norint tapti teisėtu vaiko atstovu reikia atnešti begales nelengvai gaunamų popierių ir dar gauti gydytojų komisijos palaiminimą.

Ji atmuša ir tėvų, ir potencialių atstovų norą turėti reikalų su valdžia – galiausiai nukenčia vaikai.

Kas geriau – neveikianti labai griežta atranka ar liberali, bet veikianti sistema? Susipažinus su tyrimo rezultatais, atsakymas yra labai aiškus. Būtina ją supaprastinti ir padaryti tai reikia skubiai.

Tai būtų paprastas beveik jokių sąnaudų nereikalaujantis sprendimas, kuris iš esmės pakeistų situaciją.

Svarbu žinoti, kur ir kiek yra be tėvų priežiūros liekančių vaikų. Tuomet laikinų globėjų pastangas atidžiau stebėtų ir pedagogai, ir vaikų teises ginančios įstaigos.

Todėl pasistengti turėtų ir patys emigrantai, vis dar nematantys reikalo deklaruoti savo išvykimo bei naujos gyvenamosios vietos.

Pasistengti dėl emigrantų ir Lietuvoje likusių jų vaikų verta. Kol atžalos yra gimtinėje, tol egzistuoja didesnė tikimybė, jog prasigyvenę užsienyje jų tėvai taip pat sugrįš.

Gerai, kad pagaliau yra aišku, kiek šalyje turime emigracijos našlaičių. Kai paaiškėja problemos mastas, greičiau suvokiama būtinybė imtis darbo.

http://www.lrt.lt/news.php?strid=2838146&id=3604437

http://www.lrytas.lt/?id=11761169281174660825&view=4a