Iš ko gyvena Lietuvos žmonės?

Raimondas Kuodis, ekonomikos analitikas, Žurnalas „Valstybė“ 2007 birželio mėn. 25 d.

   ●    Tamsioji mėnulio pusė
   ●    Kaip įvertinti šešėlinės ekonomikos dydį
   ●    Finansinių srautų analizė
   ●    Pajamos
   ●    Apmokestinimo klausimai
   ●    Pensijos, emigrantų pervedimai ir kitos pajamos
   ●    Kam išleidžiame pajamas

Plika akimi matyti, kad gatvėse daugėja naujų automobilių, vis daugiau žmonių atostogauja tolimose užsienio šalyse, iš parduotuvių šluojami brangūs televizoriai ir buitinė technika. Tuo pat metu matome, kad atlyginimai daug metų didėjo vangiai, nemažai žmonių skundžiasi blogu gyvenimu, nedidelėmis pensijomis. Kas iš tikrųjų vyksta mūsų ekonomikoje?

Visos valstybės samdo statistikus, kurių pareiga ir yra apskaičiuoti gyventojų pajamas ir išlaidas. Jie kartu su mokesčių inspektoriais turi tiksliai žinoti, kas iš ko gyvena.

Jei tokių duomenų nebūtų, vykdyti ekonominę socialinę politiką valdžios vyrams ir moterims būtų labai sunku.

Atrodytų, kad ir mūsų analitikams reikėtų tik žvilgtelti į oficialius duomenis ir viskas būtų „kaip ant delno“. Deja, nepaisant Lietuvos statistikos departamento pastangų, mūsų ekonomika yra savotiška „juodoji dėžė“. Šiame straipsnyje pabandysiu į ją pažvelgti.

I. Tamsioji mėnulio pusė

Gyvenimo faktas tas, kad bet kurioje šalyje, net itin tvarkingoje ir beveik nekorumpuotoje Suomijoje, dalis ekonomikos yra šešėlinė ir statistikai mėgina ją įvertinti. Tai nėra smalsumo patenkinimo dalykas – juos tai daryti verčia tarptautiniai statistikos standartai, dėl kurių paprastai sutariama net Jungtinėse Tautose.

Kas ta šešėlinė ekonomika?

Nors pats terminas turi neigiamą reikšmę, ne visa nematomoji ūkio pusė yra bloga. Ji susideda iš trijų dalių. Vienos veiklos yra legalios, bet nedeklaruojamos. Pavyzdžiui, nemažai daliai tautiečių strategiškai svarbu pavasarį pasodinti bulvių savo kolektyviniuose soduose ar tėvų sodybose.

Kaimo gyventojai taip pat augina daržoves, laiko gyvulius, kad patys prasimaitintų. Ši veikla Lietuvoje sudaro gana reikšmingą pajamų dalį – nors jokie prekių mainai šiuo atveju ir nevyksta, statistikai tokį užsiėmimą traktuoja kaip sukurtos prekės (bulvių, pieno ir pan.) pardavimą patiems sau ir įtraukia menamą šių prekių vertę į oficialius visuomenės pajamas atspindinčius skaičius, tokius kaip bendrasis vidaus produktas (BVP).

Antroji svarbi šešėlinės ekonomikos dalis jau nelegali, bet mūsų visuomenės toleruojama. Tai garsieji vokeliai. Nemažai žmonių gauna arba visą darbo užmokestį grynaisiais pinigais, arba yra pusiau legalūs – dirba už minimalią algą, o visa kita gauna vokeliuose.

Po Rusijos krizės tokia praktika labai paplito, nes nemažai įmonių manė, kad tai padės joms išsikapstyti. Tačiau pastaruoju metu augant ekonomikai ir ypač po plačiai nuskambėjusio Dalios Budrevičienės maišto prieš savo darbdavius mokesčių inspekcijai neliko nieko kita kaip tik labiau pareklamuoti pasitikėjimo telefoną, kuriuo paskambinę darbuotojai gali skųsti savo nesąžiningus darbdavius.

Dėl greitos ūkio plėtros ir emigracijos bangos bedarbių skaičius rekordiškai sumažėjo, todėl darbuotojai įgauna daugiau drąsos. Jiems nusibosta vokeliai, jie nori skolintis, naudotis mokesčių lengvatomis būsto paskoloms, kompiuteriams, būti bent minimaliai apdrausti socialiniu draudimu ir panašiai. Visu tuo pilnavertiškai pasinaudoti galima tik gaunant legalų darbo užmokestį.

Trečioji sudedamoji nematomos ekonomikos dalis – kriminalinė, „juodoji“ ekonomika. Prostitucija, prekyba ginklais, alkoholio, cigarečių, degalų, narkotikų ir kitų panašių, smarkiai apmokestinamų ar uždraustų prekių kontrabanda yra jau ne tiek mokesčių inspekcijos, kiek policijos, muitinės kriminalinių tarnybų, nacionalinio saugumo reikalais besirūpinančių institucijų reikalas.

Lietuvoje tokiai veiklai yra palanki terpė – esame geografiškai patogioje vietoje tarp smarkiai kriminalizuotų Rytų ir Vakarų, turinčių daug pinigų ir dideles minėtų prekių kainas. Be to, mūsų valstybė turi sienas su Kaliningrado sritimi ir Baltarusija, kuriose kainos gerokai mažesnės, todėl ir paskatos kontrabandai didelės.

II. Kaip įvertinti šešėlinės ekonomikos dydį

Ekonomistai turi kelis metodus, kaip suskaičiuoti nedeklaruojamos veiklos mastą. Jie kartais naudoja tokius netiesioginius būdus kaip elektros suvartojimas ūkyje ar grynųjų pinigų dinamika.

Pirmasis būdas tinka tada, kai reikia išmatuoti nežinomą gamybinę veiklą, kurioje vienaip ar kitaip naudojama elektra. Pavyzdžiui, po išsilaisvinimo iš sovietinio bloko regiono šalių statistikai susidūrė su nelengvu iššūkiu apskaičiuoti atsirandančio privataus, dažnai smulkaus verslo gamybos apimtis.

Prisiminkime, kad nemažai tautiečių, praradę darbus didelėse gamyklose, kurios turėjo užsidaryti, nes prieš tai, tarkime, dirbo sovietinei karo mašinai, tiesiog pradėjo rūsiuose siūti megztinius Rusijos rinkai. Nei statistikai, nei muitininkai šio reiškinio savo radaruose neužfiksavo, tačiau elektros suvartojimo tyrimai parodė, kad ūkio nuosmukis posovietinėse šalyse tikrai nebuvo toks didelis, kokį rodė oficiali statistika.

Grynųjų pinigų dinamika taip pat yra geras ir dažnai naudojamas būdas pažvelgti į šešėlinę ekonomiką. Grynieji pinigai, palyginti su kitomis atsiskaitymo formomis, turi nuostabią ypatybę – jie anonimiški. Kai atsiskaitai negrynaisiais, t. y. pervedi lėšas iš banko sąskaitos, apie šią transakciją gali sužinoti ir mokesčių inspektoriai, ir teisėsaugos institucijos, besidominčios, pavyzdžiui, pinigų plovimu.

Lietuvos bankas cento tikslumu žino, kiek į apyvartą išleido litų banknotų ir monetų. Todėl žvelgiant į litų paklausą, ypač į jos nukrypimus nuo tokiais ekonominiais veiksniais kaip gyventojų pajamos ar palūkanų normos paaiškinamą grynųjų pinigų paklausos dalį, galima daryti tam tikras išvadas apie tai, kas vyksta šešėlinėje ekonomikoje.

Pavyzdžiui, prieš susiejant litą su euru „gariūnininkai“ stengėsi atsikratyti litų, nes nebuvo visai tikri dėl to, ar nebus diskretiškai pakeistas lito ir euro kursas, nepaisant to, kad lito persiėjimo nuo dolerio prie euro algoritmas buvo skaidrus, įtvirtintas teisės aktais ir apie tai prieš septynis mėnesius žinojo visuomenė.

Netrukus po to, kai ši pinigų reforma buvo sėkmingai atlikta, litas sugebėjo išsikovoti vietą rinkoje, kurioje tradiciškai dominavo doleriai ar eurai! Tą lūžį ir parodė grynųjų pinigų ekonometrinės studijos.

III. Finansinių srautų analizė

Elektros suvartojimas ar grynųjų pinigų dinamika yra naudingi rodikliai, padedantys pažvelgti į kai kurias nematomas ūkinės veiklos puses. Tačiau jie menkai padeda vertinant tokius procesus, kuriems nenaudojama elektra ar nacionalinė valiuta.

Pavyzdžiai galėtų būti emigrantų perlaidos ar akcizinių prekių kontrabanda – dalykai, ypač svarbūs lietuviškame kontekste. Todėl, siekdami susidaryti aiškesnį paveikslą, ekonomistai naudoja rimtesnį įrankį – vadinamąsias socialinės apskaitos ir finansinių srautų matricas. Jos padeda iš informacijos nuotrupų sulipdyti ekonomikos portretą su įžvelgiamais kontūrais.

Beje, panašias schemas braižo net prokurorai, kai tiria sudėtingas finansines bylas. Neseniai spauda paskelbė buvusio D.Budrevičienės darbdavio sudėtingą finansinių ir prekybinių ryšių raizginį...

Minėto metodo pamatas – keturių žvilgsnių principas. Kas tai?

Tarkime, Jonas sudaro kokį sandorį su Petru. Tai reiškia, kad apie sandorį žino bent jau dvi šalys – jei viena šalis sandorį slepia, galima kreiptis į kitą. Antra, sandorio metu paprastai perkamos prekės ar paslaugos ir atsiskaitoma naudojant kokią nors pinigų formą.

Todėl galima sekti arba prekių, arba pinigų judėjimą. Taigi ekonomistams pakanka vieno iš keturių informacijos elementų, kad galėtų spręsti apie sandorio vertę.

Vyriausybės institucijos gamina daug informacijos. Kadangi skiriasi duomenų šaltiniai, duomenų patikimumo lygis ir panašiai, minėtos matricos leidžia surasti ir oficialios informacijos neatitikimus.

Pavyzdžiui, ekonomistai nustatė tokį keistą faktą, kad Žemė prekiauja su kitomis planetomis!

Kadangi vienos šalies eksportas yra kitos šalies importas, pasaulio mastu eksporto vertė turėtų būti lygi importo vertei. Bet dėl įvairių priežasčių – kontrabandos, mokesčių slėpimo – atsiranda duomenų neatitikimas. Finansinių srautų analizė leido šiuo atveju nustatyti, kad daugumoje šalių statistikams nepavyksta tinkamai įvertinti kapitalo įplaukų į šalį, iš kurių finansuojamas prekių importas.

IV. Pajamos

Tad iš ko gi gyvena mūsų tautiečiai? Toliau pateiksiu pagrindinius finansinių srautų analizės skaičius, kad galėtumėte susidaryti bendrą vaizdą. Skaičiai sąmoningai suapvalinti, nes tikrosios statistikos (su gana retomis išimtimis) tikrai niekas nežino, todėl neverta apsunkinti teksto skaičiais po kablelio.

Pagrindinis Lietuvos gyventojų pajamų šaltinis yra darbo užmokestis – 2006 metais namų ūkiai jo gavo apie 27 mlrd. litų. Privatus sektorius jo sumokėjo apie 18 mlrd. litų, o viešasis – apie 9 mlrd. litų. Tačiau vien namų ūkių išlaidos vartojimui (54 mlrd. litų) buvo du kartus didesnės nei darbo užmokestis!

Štai čia ir iškyla didžioji mūsų ūkio „paslaptis“ – šešėlinė ekonomika ir kitos netradicinės kompensavimo už darbą formos.

Šios „tamsiosios materijos“ dydis – net 21 mlrd. litų, ir tai yra daugiau nei privatus sektorius sumoka kaip darbo užmokestį! Ją sudaro ir algos vokeliuose, ir save įdarbinančiųjų pajamos (daugiausia ūkininkai, kiti žemės ūkio darbuotojai). Nemaža dalis šios pilkosios masės yra visiškai legali – tai gyventojų, dirbančių pagal verslo liudijimus, pajamos („gariūninio“ tipo prekeiviai, autoservisų darbuotojai ir pan.) ir dirbančiųjų pagal autorines sutartis pajamos (žurnalistai, dėstytojai, reklamos sektoriaus atstovai ir kiti „laisvieji menininkai“).

Tiesa, prasidėjus „žiauriajai“ kovos su vokeliais akcijai, dalis šių pilkųjų pajamų buvo legalizuota. Mano vertinimu, apie ketvirtadalį vidutinio darbo užmokesčio augimo 2006 metais yra fiktyvus – tiesiog viena darbo apmokėjimo forma keičia kitą. Tačiau valstybės biudžetui tai išėjo į naudą.

V. Apmokestinimo klausimai

Kodėl šios statistikų vadinamos „mišrios pajamos“ sudaro tokią didelę dalį gyventojų pajamų?

Pagrindinis atsakymas – labai jau „patrauklus“ jų apmokestinimas. „Patentininkai“ temoka nedidelį fiksuotą pajamų mokestį, kuris, mano skaičiavimais, beveik dešimt kartų mažesnis už pagal darbo sutartį dirbančio žmogaus, o „Sodrai“ moka įmokas tik bazinei pensijai gauti.

„Autoriai“ iš viso nieko nemoka „Sodrai“ ir tik 15 procentų pajamų mokestį, kai dirbantieji pagal normalias darbo sutartis – 27 proc. pajamų mokestį ir 3 proc. socialinio draudimo sistemai (kitus 31 proc. sumoka darbdavys).

Žemės ūkis taip pat iš esmės atleistas nuo mokesčių. Na, o gaunantys visą užmokestį vokeliuose – į valstybės iždą nemoka nė cento.

Šis labai nevienodas apmokestinimas lemia didelę nelygybę ir yra priežastis, kodėl valstybės biudžetas toks menkas, palyginti su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis, tačiau tai jau atskira tema.

Užtenka pasakyti, kad dirbantieji pagal įprastas darbo sutartis iš savo 27 mlrd. litų darbo užmokesčio iš esmės vieni sumokėjo visus valstybės gautus pajamų ir gyventojo mokamus „Sodros“ mokesčius (daugiau kaip 6 mlrd. litų). Štai toks solidarumas...

VI. Pensijos, emigrantų pervedimai ir kitos pajamos

Gyventojai, be darbo pajamų, kad ir kokios formos jos būtų, gauna nemažai pervedimų iš valstybės, įmonių ir užsienio. Didelė paspirtis mūsų kaimo žmonėms yra ES tiesioginės išmokos, kurias maždaug trečdaliu papildo ir Vyriausybė (iš viso daugiau kaip 1 mlrd. litų).

Gyventojai, turintys Lietuvoje veikiančių įmonių akcijų, iš jų gauna apie du milijardus litų dividendų. Tai gana nedidelis skaičius, kadangi investavimo į akcijas kultūra Lietuvoje dar nėra paplitusi, be to, įmonių savininkai (vėlgi vengdami mokesčių, šįkart PVM ir pelno mokesčio) mėgsta pirkti asmenines prekes (automobilius, baldus, būstus, o kartais net maistą ir bilietus į renginius) per savo valdomas įmones.

Valdžia daugiausia iš negausių socialinio draudimo mokesčio įplaukų gyventojams perveda apie 7 mlrd. litų pensijų ir apie 2 mlrd. litų kitų socialinių išmokų. Todėl dėl didelės šešėlinės ekonomikos ir gausių minėtų mokesčių išimčių vidutinė senatvės pensija Lietuvoje tesudaro maždaug trečdalį vidutinio darbo užmokesčio, palyginti su vakarietiškais dviem trečdaliais.

Pastaruoju metu analitikai ir kiti viešieji komentatoriai ėmė spėlioti, kiek gi mūsų emigrantai persiunčia pinigų tėvynėje gyvenantiems namiškiams ar investuoja į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje.

Buvo net tokių spėjimų, kad jei kiekvienas iš maždaug 400 tūkstančių emigrantų kas mėnesį į tėviškę persiunčia po tūkstantį litų, gausime beveik 5 mlrd. litų, o tai jau būtų suma, iš esmės prilygstanti dosnios Lietuvai 2007–2013 metų ES finansinės perspektyvos kasmetei paramai.

Tačiau finansinių srautų analizė tokios hipotezės, atrodo, nepatvirtina – nesimato, kur jie „nusėda“ ar kam išleidžiami. Panašu, kad emigrantų pervedimai yra maždaug tris kartus mažesni ir sudaro apie pusantro milijardo litų per metus.

Yra ir kitų priežasčių tuo tikėti. Nemažai žmonių emigravo su visomis šeimomis, kiti iš viso nežada grįžti, todėl ir į Lietuvos nekilnojamąjį turtą nemato prasmės investuoti. Juolab kad jo kainos jau palyginamos su saulėtos Ispanijos nekilnojamuoju turtu, o už JAV – gerokai didesnės...

VII. Kam išleidžiame pajamas

Iš darbo užmokesčio, pusiau legalios ir nelegalios veiklos, ES ir emigrantų pervedimų sulipdytus biudžetus tautiečiai iš esmės išleidžia prekėms ir paslaugoms pirkti (minėtieji 54 mlrd. litų, kurių vis didesnė dalis tenka importuojamoms prekėms – automobiliams, buitinei technikai, kompiuteriams ir pan.) ir naujai pastatytam būstui įsigyti (apie 2 mlrd. litų).

Gautų pajamų tam neužtenka – bankai namų ūkiams suteikia bent dviem milijardais didesnes paskolų sumas, nei namų ūkiai padidina savo indėlius juose.