Atspausdinta iš: http://www.litua.com/lt.php/zinios/kodel_nemegstame_isvykusiuju_is_lietuvos
Kodėl nemėgstame išvykusiųjų iš Lietuvos?
Virginijus Savukynas
Niekada nepavydėjau išvykusiems iš Lietuvos. Priešingai, gerbiau – žmonės ryžosi išvykti iš savo šalies, kur daug kas žinoma ir pažįstama, kur yra draugų ir bičiulių, į svetimą kraštą, kur nieko nežino ir tikriausiai nieko nepažįsta, tam, kad galėtų sutvarkyti savo gyvenimą. Jie išvyko užuot dejavę, kaip daugelis lietuvių, kurie pasiliko Lietuvoje.
Už tai gerbiau ir gerbiu tuos žmones. Ir nelabai kreipdavau dėmesio į jų paniurzgėjimus, kad Lietuvoje į juos žvelgia kaip į išdavikus.
„Persūdo“, - galvodavau sau. Tačiau įvairiose draugijose – ypač prie alaus bokalo – šis neigiamas požiūris į išvykusiuosius iškyla. Ir po kažkelinto ginčo supratau, kad tas neigiamas požiūris į išvykusiuosius nėra išgalvotas. Jis egzistuoja.
Kodėl?
Ar tai yra pavydas tiems, kurie ryžosi keisti savo gyvenimą? Tikriausiai, taip. Ar tai pavydas tiems, kuriems pasisekė? Taip.
Tačiau man regis yra dar vienas dalykas – tai lietuviškas mentalitetas. Išvykusieji, nors ir lietuviai, tapdavo svetimi visais laikais. Išvykusieji lietuviai tapdavo kažkokie kitokie, ne tokie „lietuviški“, ne tokie „artimi“.
Štai prisiminkime pirmuosius prezidento rinkimus, kuriuose grūmėsi Stasys Lozoraitis ir Algirdas Brazauskas. Tuomet atrodė, kad po triuškinamos LDDP pergalės Seimo rinkimuose kitaip ir negalėjo būti. Tačiau paskaičiuokime.
Rinkimuose į Seimą dalyvavo 1,877 mln. rinkėjų, Už LDDP balsavo virš 800 tūkstančių. Visoms kitoms partijoms liko vienas milijonas balsų. Prezidento rinkimuose dalyvavo dalyvavo 2 mln. rinkėjų. Kadangi Stasį Lozoraitį palaikė visos partijos, išskyrus LDDP, tai buvo galima tikėtis pergalės - juolab kad prezidento rinkimuose dalyvavo daugiau rinkėjų.
Tačiau už A.Brazauską balsavo 1,21 mln., o už S.Lozoraitį – 767 tūkst. rinkėjų. Taigi, palyginti su Seimo rinkimais, A.Brazauskas laimėjo 400 tūkst. balsų, o S.Lozoraitis “prarado” 230 tūkst.. Toks didelis svyravimas nepaaiškinamas simpatijomis ar antipatijomis partijoms. O kuo?
Prisiminkime tuometę rinkimų agitaciją. Buvo įrodinėjama, kad A.Brazauskas, nors ir buvęs komunistas, bet už tai „savas“, „artimas“, netgi su „visais iškentęs priespaudą“. O tuo tarpu S.Lozoraitis – „svetimas“, „nieko neišmano apie lietuvišką realybę“.
Nesvarbu, kad jis žinojo, kaip turi veikti demokratinė šalis, ir kad ta patirtis jaunai valstybei yra neįkainojama. Lietuviams jis buvo svetimas, o A.Brazauskas – savas. Ir nieko nepadarysi.
Nuo tų rinkimų praėjo penkiolika metų. Tačiau ar kas nors pasikeitė? Sprendžiant iš to, kad vis dar neigiamai žvelgiame į išvykusiuosius, niekas nepasikeitė. Išvykusieji yra svetimi, o čia, Lietuvoje, likusieji, yra „tikrieji lietuviai“.
Kai kurie mokslininkai kalba, kad didėjanti emigracija pakeis lietuviškumo samprata, ji taps „neteritoriška“, t.y. Lietuvos kaip krašto reikšmė tautiniam tapatumui sumenks. Tačiau sunku tikėtis, kad tai greitai nutiks.
Greičiau jau priešingai – išvykę bus suvokiami kaip nesavi. Kažkada ir pats rašiau apie tai, kad internetas gali išgelbėti lietuvybę. Taip, internetas padeda neatitrūkti nuo lietuvių kalbos, nuo lietuviškų realijų, tačiau ar vien jo pakaks, kad Lietuvoje likę lietuviai už savus pripažintų išvykusiuosius
Pagaliau ir mūsų Konstitucijoje dviguba pilietybė numatyta tik „atskirais“ atvejais. O po Konstitucinio Teismo išaiškinimo lietuviams, kurie gyvena kitose šalyse ir turi tos šalies pilietybę, negalima šalia turėti ir Lietuvos pilietybės.
Nesiginčiju, ar tai teisingas išaiškinimas, tačiau tenka sutikti, kad palaikyti bendrus ryšius su tais, kurie išvyko ir gyvena svetur bus sunkiau.
Lietuviškai tapatybei yra būtina kartu būti vienoje ir toje pačioje žemėje. Tik taip juntamas bendrumas. O tie, kas išvyko, jei ne „išdavikai“, tai bent jau „svetimi“. Tad prognozuoju, kad ateityje atotrūkis tarp „tikrų lietuvių“ ir „išvykusių/pabėgusių lietuvių“ didės.
Klausimas, ką tai duos ir ar tai mums naudinga?
