Atspausdinta iš: http://www.litua.com/lt.php/zinios/liuda_jonusiene_&scaronirdziu_emigracija
Liuda Jonušienė: Širdžių emigracija
Žiniasklaidoje pastaruoju metu jaučiama gerokai paūmėjusi reakcija, neigiamas požiūris į emigrantus kaip žmones, vien dėl sotesnio kąsnio kone išduodančius tėvynę. Kai kurie savo šalies piliečius rūšiuoti pamėgę politikai atvirai ir niekinamai atsiriboja nuo tų, kas, net nesvarbu dėl kokių priežasčių, šiuo metu gyvena už Lietuvos ribų. Nejučia, po truputį, bet kryptingai formuojama viešoji nuomonė, jog nėra jokio reikalo tais žmonėmis rūpintis, kad išvažiuoja padugnės, o nutekantys protai – menkas nuostolis.
Taip yra sąmoningai apeinama tikroji problema, rimtas ir mažai tautai itin opus reiškinys – emigracija. Nes, pripažinkime, suvaldyti jos nesiseka. Tiek įstatymus leidžiančiajai, tiek vykdomajai valdžiai vien tekalbant ir bejėgiškai skėsčiojant rankomis, Lietuva vis dar išsivaikšto, vis dar tirpsta kaip ledokšnis pavasario saulės spinduliuose. Paprasčiau to nematyti, baksnoti aplinkui, lieti pyktį ant nepatriotiško jaunimėlio ir nesusipratusių brandaus amžiaus žmogelių. Dar geriau – siųsti juos visus kuo toliau... Kitaip tariant, visa kaltė ir nemalonumai tenka pasekmėms, o ne priežastims, dėl kurių tos neigiamos pasekmės randasi.
Be jokios abejonės, kenčiantysis sunkumus ir vergaujantis tėvynėje, niekur kojos nekeliantis ultrapatriotas verti pagarbos. Bet galima, o ir reikėtų suprasti kitus tos pačios tėvynės vaikus – emigrantus. Kas paneigs, kad didžioji jų dalis yra išprovokuota ieškoti savo vietos gyvenime, skaudama širdimi blaškantis po pasaulį.
Kas provokuoja, niekam ne paslaptis – jauna, savo vietos pasaulyje taip pat dar ieškanti valstybė: skurdas; korupcija; biurokratija; atšiauri atmosfera, pradedant valdžios koridoriais, baigiant aptarnavimo kokybe kavinėje ar parduotuvėje; nepasitikėjimas švietimo sistema; viešoji erdvė, pilna patrauklių šiandienės išeivijos gyvenimo pavyzdžių; nemalonus klimatas, tiksliau, šalies nepritaikymas tokiam klimatui (visur šalta, drėgna; šildymo kainos – pasakiškos; būstai menkai renovuojami; kurortai – vėsūs ir trumpalaikiai; artritai ir peršalimo ligos – nuolatinės, o kokybiškas gydymas – garantuotas nebent Konstitucijoje...)
Laisvoji senoji Europa gal ir nebesvaigsta, bet neseniai išlaisvėjusi mūsų dvasia taip pat kelia sparnus skrydžiams po platųjį pasaulį. Pagaliau prisiminėme savo vidines būsenas. Nebevengiama pripažinti, kad ir mums nesvetimos egzistencinės problemos, kad dažną slegia susvetimėjimas, nereikalingumo jausmas, apatija, įvairūs nusivylimai. O permainų, naujovių, savęs išbandymo siekiams, kūrybiniams, meniniams ieškojimams gimtoji šalis kartais tiesiog per maža.
Lietuvos valdžia ir tikriausiai nemenkai finansuojamos emigrantams susigrąžinti skirtos organizacijos turi tai žinoti. Dideliais Lietuvos statybininkų atlyginimais bent jau pastarosios rūšies kosmopolitų neparviliosi. O daugiau pasiūlyti nelabai yra ką.
Todėl ar nebūtų protinga svečiose šalyse šaknis suleidusius autoritetingus verslininkus, karjeros specialistus, menininkus, mokytojus, medikus, vadybininkus, net gabiausius darbininkus laikyti mūsų šalies taikos, kultūros, verslo, amatų ar net būsimosios Europos kultūros sostinės Vilniaus ambasadoriais? Netikiu, kad kuris nors lietuvis atsisakytų tokio statuso ir tokios visuomeninės, bendruomeninės veiklos. Ir netikiu, jog negalima visų tų žmonių suskaičiuoti, surasti, paskatinti gražiai ir prasmingai misijai. Patys jie gal nė nedrįsta to tikėtis.
Dar turėtume suprasti, kad norime to ar ne, mūsų kraujo broliai nuo neatmenamų laikų vaikšto ir visada vaikščios Niujorko, Toronto, Sidnėjaus, Maskvos gatvėmis, braidys Aliaskos sniegynais ir Afrikos smėlynais. Laisvi, talentingi, smalsūs, darbštūs lietuviai tokie bus ir kosmose.
Kaip ir daugeliui šių dienų Lietuvos piliečių, mano šeimai emigracija – jautri ir skaudi tema. Galėčiau daug prirašyti, bet verčiau pacituosiu neseniai perskaitytas kažkada Brebersdorfe, Antano Maceinos tremties vietose apsilankiusio Vaidoto Daunio mintis: „Tikėjimas ir vietovaizdis čia lydo vienas kitą kaip du taurieji metalai, jie lydo tave, tu čia esi lydinys. Iš kitos egzistencinės kiaurymės gimsta tai, ką aš vadinu krikščioniškosios akistatos sprendiniu. Čia gimsta – iš neeilinės asmeninės patirties – krikščioniškojo tikėjimo kokybė, kuri – kaip malonė – suteikia žmogui galimybę pasistatyti namus laikinybėje. Kokie yra prasmingi žodžiai: svetimoje žemėje gyventi kaip tėvynėje!”
Nuoširdžiai linkiu šito savo dukrai, keliems giminaičiams, draugams ir pažįstamiems, taip pat šimtams bei tūkstančiams kitų tautiečių, keistai įstrigusių artimose ar tolimose svetimose žemėse, susikūrusių ar tebekuriančių jose sau namus ir antrąją tėvynę. Teneskaudina jų benamystė ir nedraugiški Lietuvos atodūsiai.
Kartu jiems šiek tiek pavydžiu, nes tikriausiai ne šiaip sau sakoma, kad dideli žmonės dažnai gyvena tarp kelių kultūrų. Ir viena kultūra yra turtas, o kelios – keliagubas turtas. Nepavydėkime. Nepykime. Neskaldykime. Dalis jau sugrįžo arba grįžta. Daug pamatę, patyrę, išmintingi ir kūrybingi pasaulio piliečiai. Kiti dar sugrįš. Jeigu ne fiziškai, tai savo darbais, kūriniais, mintimis. Susitikti, pabūti, prisiliesti. Visa tai – istorijos, atstumų ir laiko, force majeure negailestingai žalojamas, tačiau nedalomas tautos kūnas.
Štai tipiškas jauno žmogaus atsakymas į kažkurio dienraščio klausimą, kodėl tas žmogus gyvena ne Lietuvoje: „Pasaulis traukiasi, keliauti vis lengviau. Savo namais jau galiu vadinti Europa. Emigrantu nesijaučiu. Nemanau, kad kaip nors išdaviau savo šalį ar ją apleidau. Daug dalykų Lietuvoje man yra brangūs, joje – mano šaknys ir daugybė saitų, kurių neįmanoma pamiršti. Mokiausi, šiuo metu dirbu svetur, beje, ne tik savo, bet ir jos labui. Ir nesakau, kad niekada negrįšiu...“
Skaitai panašius atsakymus, atsiliepimus, komentarus ir supranti: išvažiuoja, išskrenda, iškeliauja ne šiaip kažkokie statistiniai vienetai, bet gyvi žmonės, asmenybės, jų protai, širdys, likimai. Nesielkime su tais nelengvais savo brolių ir seserų, tėvų ir vaikų likimais kaip kokie barbarai. Tikėkime, laukime ir mylėkime savo emigrantus, nes kada nors ir jiems, net neabejoju, turėsime padėkoti už tai, kad privers savo tėvynę tapti šalimi, iš kurios nesinori emigruoti.
