Atspausdinta iš: http://www.litua.com/lt.php/zinios/pilietybes_istatymo_metrastis_3_dalis

Pilietybės įstatymo metraštis_3 dalis

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ius_domicilli - pilietybės įgijimas natūralizacijos būdu
http://lt.wikipedia.org/wiki/Europos_S%C4%85jungos_pilietyb%C4%97 - Europos Sąjungos pilietybė
http://lt.wikipedia.org/wiki/Dviguba_pilietyb%C4%97 - Dviguba pilietybė

Turinys

 Lietuvai nereikia lietuvių?

<1> 2007-01. Žurnalas `Aušra`
http://www.ausra.pl/0701/zm1.htmls

2007 m. Nr. 1 `Aušros` žurnalas, leidžiamas Lenkijoje suorganizavo kontitucinio teismo nutarimo aptarimą.

Advokatas Kęstutis Čilinskas įsitikinęs, kad dvigubos pilietybės problema glaudžiai susijusi ir su ekonominiais interesais, kad už KT nutarimo stovi ne vienas milijardas litų. Kaip bežiūrėtume, viskas atsiremia ne tik į politiką ir teisę, bet ir ekonomiką. Kokia problemos esmė? Kad su pilietinėmis teisėmis siejasi ir kitos teisės, pavyzdžiui, teisė susigrąžinti turėtą turtą. Čia, ko gero, dabar yra pagrindinis rūpestis, nemažai užsieniečių dėl to norėtų turėti Lietuvos pilietybę. Tai susiję ne tik su turto grąžinimu, bet ir, pavyzdžiui, galimybe pirkti žemę. Dviguba pilietybė iš tikrųjų yra didelė problema, negalima spręsti to klausimo vien emociniu pagrindu, norint padėti savo tautiečiams, _ sakė jis. Matote, čia dar yra ir lygybės dalykai, _ teigė jis, paklaustas, kokių pasekmių šis sprendimas gali turėti išeivijoje. _ Mes galime turėti sentimentų lietuviams, bet galimybę įgyti Lietuvos pilietybę kaip antrąją tada reikia suteikti visiems, turintiems teisę į jos atkūrimą _ ir rusams, ir žydams, ir lenkams. Visiems. Pilietinės teisės negali būti nustatomos tautiniu požiūriu.

Filosofas, politologas Kęstutis Girnius, komentuodamas KT priekaištą Pilietybės įstatymui, kad jame skirtingai traktuojami lietuviai nei kitos kilmės piliečiai, atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Konstitucija net keliose vietose aiškiai pažymi išskirtinį lietuvių tautos vaidmenį. Patys pirmieji Konstitucijos žodžiai yra: Lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę (...) atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją. 14 straipsnyje pažymima, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, o 32 straipsnyje tvirtinama, jog kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje. Teisė apsigyventi Lietuvoje nesuteikiama jokiai kitai tautybei.

Pasak Girniaus, išskirtinis lietuvių statusas yra toks aiškus, kad neabejotina, jog Konstitucijos autoriai sąmoningai jį pabrėžė. Neįmanoma manyti, jog jie nepastebėjo, kad šis išskirtinumas susikerta su tautinę lygybę skelbiančiu 29 straipsniu. Akivaizdu, jog autoriai bent šiais atvejais lietuvių išskirtinumui suteikė viršenybę lyginant su formalia tautine ir kitokia lygybe. Tai nėra vienintelė tokia išimtis Konstitucijoje.

Filosofas kritikuoja ir KT nutarime vartojamą sąvoką Lietuvos pilietinė tauta, kuriai suteikiama deus ex machina vaidmuo Konstitucijoje pabrėžtam lietuvių išskirtinumui niveliuoti. (...) Neprisimenu, kad rengiant ar svarstant Konstituciją būtų buvę kalbama apie Lietuvos pilietinę tautą, nustebčiau, jei šią sąvoką rastume protokoluose arba stenogramose. Jei Konstitucijos rengėjai būtų turėję omenyje šią tautą, jie būtų tai sakę ir rašę. Konstitucija nebuvo parengta Viduramžiais, joje vartojami žodžiai ir sąvokos nėra paskendę praeities ūkanose, tad nereikia specialistų žodžių prasmei išnarplioti.

Konstitucijoje pažymima, kad suverenitetas priklauso Tautai, o ne Lietuvos gyventojams, piliečiams, visuomenei ar bendruomenei. Tautos, gyventojų, piliečių, visuomenės sąvokos nėra tokios sudėtingos, kad žmonės jų neatskirtų, kad vieną laikytų kitos sinonimu. Jei Konstitucijoje minima lietuvių tauta _ tai ir yra lietuvių tauta, o ne kas nors kita, _ aiškina Kęstutis Girnius, teigdamas, kad nėra tokio dalyko kaip Lietuvos pilietinė tauta.

Galop filosofas nurodo, kad Lietuvos valstybės kūrėjai ir tarpukariu, ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę sąmoningai kūrė tautinę valstybę. Jei politikai ir Lietuvos gyventojai būtų skyrę pirmenybę pilietinei tautai, jie nebūtų jautę poreikio taip atkakliai priešintis maršalo Pilsudskio pastangoms prijungti Lietuvą prie Lenkijos, nebūtų buvę tokie atsparūs Gorbačiovo vilionėms prisidėti prie naujos demokratinės Sovietų Sąjungos kūrimo. Ir šie įsitikinimai nebuvo siauro šovinizmo išraiška, nes abu kartus pilietybė buvo suteikta nuolatiniams Lietuvos teritorijos gyventojams, neatsižvelgiant į jų tautinę kilmę.

1990-1991 m. skatino nuogąstavimus dėl galimos penktosios kolonos. Dvigubos pilietybės suteikimas vietos rusams ar baltarusiams būtų sudaręs sąlygas Rusijai ar Baltarusijai energingiau kištis į Lietuvos reikalus savo piliečių gynimo nuo diskriminacijos ar priespaudos dingstimi, _ teigia Kęstutis Girnius, aiškiai pabrėždamas, kad lietuviai yra ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir Lietuva yra jų etninė tėvynė. Ir tuo jie skiriasi nuo Lietuvos didžiųjų mažumų (lenkų ar rusų).

Suprantama, kad pilietybės suteikimo taisyklės yra kiekvienos šalies kompetencija. Ta teise gali naudotis ir Lietuva. Pavyzdžiui, visi vokiečių kilmės žmonės gali įgyti Vokietijos pilietybę, visi žydai _ Izraelio. Nevokiečiams, net ir labai ilgai Vokietijoje gyvenusiems, sunku tapti Vokietijos piliečiais. Amerikos žydai neturi atsisakyti JAV pilietybės, tapdami Izraelio piliečiais. Tad buvo precedentų Lietuvos Pilietybės įstatymui.

Į tai atkreipia dėmesį ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdybos pirmininkė Regina Narušienė. Laiške Lietuvos prezidentui, premjerui ir Seimo pirmininkui Regina Narušienė reiškia didžiulį susirūpinimą KT nutarimo pasekmėmis šimtams tūkstančių emigrantų. PLB pirmininkė, beje, teisininkė, Lietuvos Konstituciją irgi linkusi aiškinti panašiai kaip jau minėtas filosofas Kęstutis Girnius. Ji pažymi, kad Konstitucinis Teismas pripažįsta, jog konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Aišku, tos kategorijos turi būti pateisinamos.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ta grupė asmenų, kurie nukentėjo nuo okupacijos, turi turėti kokias nors privilegijas atgauti turėtą pilietybę. Kitaip tęsiamas okupanto pradėtas tautos nupilietinimas bei suskaldymas. Nejaugi leisime okupacijai atskirti visam laikui didelę dalį tautos, vaikus nuo tėvų, gimines nuo giminių?

Lietuva yra tautinė valstybė. Ji kūrėsi lietuvių tautos pagrindu, o užsienio lietuviai yra neatskiriama tautos dalis. Mums, užsienio lietuviams, gyvybiškai svarbu, kad Lietuva neatstumtų tūkstančių savo tautos narių, _ rašoma PLB Valdybos pirmininkės laiške aukščiausiems Lietuvos pareigūnams.

 Teismo (ne)tiesa

<2> 2007-01-03 Kęstutis Girnius. Portalas `Alfa`
http://www.alfa.lt/straipsnis/115806

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (KT) nutarė, kad Pilietybės įstatymas prieštarauja Konstitucijai, nes suteikia lietuviams ypatingą teisę turėti dvigubą pilietybę, ir nereikalauja, kad Lietuvos pilietybę susigražinantys asmenys atsisakytų turimos kitos valstybės pilietybės.

Nutarimas daug ką pasako apie KT intelektinį pajėgumą bei požiūrį į pačią Konstituciją. Tai yra lėkštas, giliai nuviliantis dokumentas. Jame nėra rimtų argumentų, kurie išaiškintų ir pagrįstų sprendimą, iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamą su Konstitucijos preambulėje ir kituose straipsniuose pabrėžiamu lietuvių tautos išskirtinumu. Argumentų stoka stebina, juolab kad ilgame beveik 80 puslapių nutarime tikrai buvo vietos nuodugniai išaiškinti sprendimo priežastis ir vidaus logiką. Susirūpinimą kelia ir tai, kad teismas nekreipė rimto dėmesio į Konstitucijos rengėjų bei piliečių intencijas ir siekius, rengiant ir patvirtinant Konstituciją. Paprastai šie siekiai ir nuostatos suteikia pamatus Konstitucijai interpretuoti, nes leidžia išnarplioti neaiškumus bei suprasti, ką rengėjai turėjo omenyje, priimdami kurį nors straipsnį. Rengėjų intencijos nebūtinai yra paskutinis žodis, bet nuo jų reikėtų pradėti.

Kaip jau minėta, KT turėjo du svarbius priekaištus pilietybės įstatymui. Pirma, įstatymas lietuvius traktuoja skirtingai negu kitos kilmės piliečius, o tai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nurodančiam, kad žmogaus teisių negalima varžyti arba teikti jam privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos ir t. t. Antra, įstatymas pavertė dvigubą pilietybę dažnu reiškiniu, užuot palikęs labai retu.

Konstitucija keliose vietose aiškiai pažymi išskirtinį lietuvių tautos vaidmenį. Patys pirmieji Konstitucijos žodžiai yra „Lietuvių tauta [kursyvas mano, – K. G.], prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę […] atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją“. 14 straipsnyje pažymima, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, o 32 straipsnyje tvirtinama, jog „kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“. Teisė apsigyventi Lietuvoje nesuteikiama jokiai kitai tautybei.

Šis išskirtinis lietuvių statusas yra toks aiškus, kad neabejotina, jog Konstitucijos autoriai sąmoningai jį pabrėžė. Neįmanoma manyti, jog jie nepastebėjo, kad šis išskirtinumas kertasi su tautinę lygybę skelbiančiu 29 straipsniu. Akivaizdu, autoriai bent šiais atvejais lietuvių išskirtinumui suteikė viršenybę prieš formalią tautinę ir kitokią lygybę. Tai ne vienintelė tokia išimtis Konstitucijoje. Nors 29 straipsnis tvirtina, kad žmogaus teisių negalima varžyti arba teikti jam privilegijų „tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“, 43 straipsnis pabrėžia skirtumą tarp tradicinių ir netradicinių religijų, taigi ne visas religijas, kaip ir ne visus tikinčiuosius traktuoja vienodai. 40 straipsnis pažymi, kad „tėvų pageidavimu mokoma tikybos“ valstybės ir savivaldybių mokymo įstaigose. Nekalbama apie ateizmo mokymą, tad atsižvelgiama į žmonių įsitikinimus, vienai grupei suteikiant privilegijų. O 38 straipsnis tvirtina, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Bent kai kuriose Vakarų šalyse tokia nuostata būtų laikoma homoseksualų diskriminavimu.

Konstitucija yra gyvas dokumentas, jo interpretavimas nėra užšaldytas visiems amžiams. Kintant laikui ir aplinkybėms, kai kurios nuostatos gali būti skirtingai suprantamos.

Pagrindinis teismo nutarimo dėl dvigubos pilietybės trūkumas yra tas, kad išvados nėra pagrįstos, kartais net atrodo kaip paprastas žongliravimas. Aiškiausias pavyzdys čia yra iš piršto laužta „Lietuvos pilietinė Tauta“, kuriai suteikiama deus ex machina vaidmuo Konstitucijoje pabrėžtam lietuvių išskirtinumui niveliuoti. Savo nutarime KT teigia, kad „pagal Konstituciją Lietuvos valstybės visumą sudaro pilietinė Tauta – valstybinė bendruomenė“. Ir „Lietuvos pilietinė Tauta – valstybinė bendruomenė jungia atitinkamos valstybės piliečius (nepriklausomai nuo jų etninės kilmės), o piliečių visuma sudaro Lietuvos pilietinę tautą. Lietuvos pilietinei Tautai priklauso visi Lietuvos Respublikos piliečiai“. Pirma, Konstitucijoje nė žodžiu neminima kokia nors Lietuvos pilietinė Tauta, nors dažnai minima lietuvių tauta ir Tauta. Neprisimenu, kad rengiant ar svarstant Konstituciją būtų buvę kalbama apie Lietuvos pilietinę Tautą, nustebčiau, jei šią sąvoką rastume protokoluose arba stenogramose. Jei Konstitucijos rengėjai būtų turėję omenyje šią tautą, jie būtų tai sakę ir rašę. Konstitucija nebuvo parengta Viduramžiais, joje vartojami žodžiai ir sąvokos nėra paskendusios praeities ūkanose, tad nereikia specialistų žodžių prasmei išnarplioti.

Konstitucijoje pažymima, kad „suverenitetas priklauso Tautai“, o ne Lietuvos gyventojams, piliečiams, visuomenei ar bendruomenei. Tautos, gyventojų, piliečių, visuomenės sąvokos nėra tokios sudėtingos, kad žmonės jų neatskirtų, kad vieną laikytų kitos sinonimu. Jei Konstitucijoje minima lietuvių tauta – tai ir yra lietuvių tauta, o ne kas nors kita.

Antra, nėra tokio daikto kaip „Lietuvos pilietinė tauta“. Sunku net ištarti šį žodžių junginį, ką netiesiogiai pripažįsta ir KT teisėjai, keletą kartų pakartodami frazę „Lietuvos pilietinė tauta – valstybinė bendruome­nė“. Neabejotinai egzistuoja Lietuvos valstybinė bendruomenė, kaip ir Lietuvos pilietinė visuomenė, tegul ir netobulu pavidalu. Bet ne Lietuvos pilietinė tauta. Problema yra ta, kad Konstitucija nedviprasmiškai suteikia suverenumą Tautai, o ne bendruomenei ar visuomenei. Teismas valstybinę bendruomenę perkrikštija ir pavadina tauta, o tai paprastas žongliravimas, kuriuo prastumiama radikaliai nauja Konstitucijos interpretacija. Gal ši interpretacija ir yra teisinga, bet reikia tai įrodyti, o ne tik suteikti žodžiams reikšmės, kurios jie paprastai neturi.

Trečia, Lietuvos valstybės atkūrėjai ir 1918–1922 m. ir 1988–1992 m. sąmoningai kūrė tautinę valstybę. Po carų priespaudos ir sovietinės okupacijos patirties jie galvojo, kad tik tautinė valstybė užtikrins ir apsaugos lietuvių tautos interesus. Jei politikai ir Lietuvos gyventojai būtų skyrę pirmenybę pilietinei tautai, jie nebūtų jautę poreikio taip atkakliai priešintis maršalo Pilsudskio pastangoms prijungti Lietuvą prie Lenkijos, nebūtų buvę tokie atsparūs Gorbačiovo vilionėms prisidėti prie naujos demokratinės Sovietų Sąjungos kūrimo. Ir šie įsitikinimai nebuvo siauro šovinizmo išraiška, nes abu kartus pilietybė buvo suteikta nuolatiniams Lietuvos teritorijos gyventojams, neatsižvelgiant į jų tautinę kilmę. Šiuo atžvilgiu Lietuva gerokai skyrėsi nuo Latvijos ir Estijos, kuriose, žlugus Sovietų Sąjungai, dauguma ten gyvenančių rusų negavo pilietybės.

Istorinė Lietuvos padėtis padeda suprasti, kodėl Lietuvos valstybė principingai priešinosi dvigubai pilietybei, nors ją lengviau suteikdavo lietuviams. Ir 1920, ir 1990 m. ne visos Lietuvos kaimynės buvo draugiškai jos atžvilgiu nusiteikusios. 1920-aisiais Lenkija, o po 1923 m. ir Vokietija turėjo pretenzijų į Lietuvos teritoriją. Prieš 15 metų nebuvo aišku, kuria kryptimi pa­suks Lietuvos santykiai su Rusija ir Baltarusija. Buvo laukiama, kad visi Lietuvos piliečiai savo likimą susietų su atsikuriančia Lietuva, o ne su kita valstybe, ypač priešiškai nusiteikusia galingesne kaimyne. Lenkiškų rajonų flirtas su Maskva 1990–1991 m. skatino nuogąstavimus dėl galimos penktosios kolonos. Dvigubos pilietybės suteikimas vietos rusams ar baltarusiams būtų sudaręs sąlygas Rusijai ar Baltarusijai energingiau kištis į Lietuvos reikalus savo piliečių gynimo nuo diskriminacijos ar priespaudos dingstimi. Tarptautinė bendruomenė pripažįsta šalies teisę ir pareigą rūpintis užsienyje gyvenančiais piliečiais. Pavyzdžiui, LR Konstitucijos 13 straipsnis pažymi, kad Lietuva globoja savo piliečius užsienyje.

Šiuo atžvilgiu lietuviai skiriasi nuo didžiųjų Lietuvos mažumų. Lietuviai ne tik yra Lietuvos piliečiai, bet ir Lietuva yra jų etninė tėvynė. Tad yra mažesnė tikimybė, kad konfliktuotų jų tautinė ištikimybė ir pilietinė pareiga, arba kad jie taptų kitos valstybės iredentistų įrankiais ar iredentizmo šaukliais. Tai galbūt ir yra viena priežasčių, kodėl pilietybės įstatymas neterminuotai išsaugojo pilietybę buvusiems piliečiams, jų vaikams ir vaikaičiams, kurie iš Lietuvos nerepatrijavo, tai yra nepersikėlė gyventi į savo etninę žemę. Tad manytina, kad vokiečių kilmės Lietuvos pilietis, persikėlęs gyventi į Lenkiją, tad nerepatrijavęs, galėtų atgauti Lietuvos pilietybę. Pagaliau pabrėžtina, kad prieškario Lietuva suteikė dvigubos pilietybės išimtį Lietuvos piliečiams, kurie įgijo „kurio nors Amerikos krašto“ pilietybę. Juk šios šalys neturėjo jokių pretenzijų į Lietuvos teritoriją, taigi ir nekėlė iredentizmo pavojaus.

Sunkiai suprantamas antrasis teismo priekaištas, kad dviguba pilietybė turi būti suteikiama labai retai. Konstitucijos 12 straipsnis rašo: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lie­tuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ nurodomos trys žodžio „atskiras“ reikšmės. Pirmoji reikšmė: atskirtas, atsiskyręs nuo kitų, pavienis, – pvz., „jis atskiras gyvena“. Antroji: vien tam skirtas, specialus, pvz., „tam darbui reikia atskirą žmogų turėti“. Trečioji: kitoniškas, skirtingas, pvz., „tę už Vilniaus daug atskiresnė kalba“. Nėra nė užuominos, kad „atskiras“ reiškia „išskirtinis“, „retas“ ar „labai retas“, kaip teismas tvirtina be jokių aiškinimų.

Manau, kad teismas tiesiog sumaišė Konstitucijoje numatytus atskirus atvejus su prezidento teise išimties tvarka suteikti pilietybę nusipelniusiems asmenims. Išimties tvarka suteikiama pilietybė gal ir turi būti išskirtinė, reta, gal net labai reta. Bet Konstitucijos 12 straipsnis mini įstatymo numatytus atskirus atvejus, nieko nenurodydamas apie taip paveikiamų žmonių skaičių. Antai vienas atskiras atvejis yra Pilietybės įstatyme paminėti pokario metų bėgliai ir jų šeimos. Kitas atskiras atvejis, Seimui priėmus atitinkamą įstatymą, galėtų būti daugiau negu 10 milijonų litų į Lietuvos ūkį investavę užsieniečiai. Galima įsivaizduoti kitų dvigubą pilietybę suteikiančių įstatymų, kaskart nurodančių atskirai apibrėžtą žmonių grupę. Pirmasis įstatymo numatytas atvejis paveiktų gerokai daugiau žmonių negu antrasis, bet tai šaluti­nis reikalas, nes Konstitucijoje kalbama apie įstatymo numatytus atvejus, o ne apie žmonių skaičių. Pagaliau net jei dešimt ar dvidešimt tūkstančių išeivių atgavo Lietuvos pilietybę, dviguba pilietybė lieka retas, net labai retas atvejis, palyginti su trimis su puse milijono Lietuvos piliečių.

Pilietybės suteikimo taisyklės ir normos yra kiekvienos šalies kompetencija. Kai kurios demokratijos atsižvelgia į etninę kilmę savo pilietybės įstatymuose. Visi vokiečių kilmės žmonės gali įgyti Vokietijos pilietybę, visi žydai – Izraelio. Ne vokiečiams, net ir labai ilgai Vokietijoje gyvenusiems, sunku tapti Vokietijos piliečiais. Amerikos žydai neturi atsisakyti JAV pilietybės, tapdami Izraelio piliečiais. Tad buvo precedentų Lietuvos pilietybės įstatymui. Kartu nenoriu tvirtinti, kad Pilietybės įstatymas nepriekaištingai derėjo su Konstitucijos nuostatomis. Kaip ir nenoriu teigti, kad Konstitucijoje pabrėžiamas lietuvių išskirtinumas reiškia, kad jie turi ypatingų teisių ar privilegijų visose srityse, ir kad jiems neturi būti taikomas Konstitucijos 29 straipsnio skelbiamas lygiateisiškumas. Sunku ir sudėtinga nustatyti, kaip plačiai ir kokiose srityse galioja Konstitucijoje išvardytos išimtys, susijusios su kilme, kalba, religiniais įsitikinimais, ir kur suteikiama viršenybė lygiateisiškumui.

Nėra jokios aiškios, iš anksto nustatytos, nedviprasmiškos ribos. Juolab negalima tikėtis konsensuso šitokiais klausimais. Bet galima laukti, kad KT nurodytų priežastis, lėmusias jo sprendimą, smulkiai paaiškintų, kaip šiuo konkrečiu atveju derinamos išimtys ir lygiateisiškumas, kaip suprasti 29 straipsnyje minimas „žmogaus teises“ (atrodo, kad čia sąvoka „žmogus“ vartojama kaip „asmens“ sinonimas, tad neturima omenyje tarptautinės visuomenės pripažintų specifinių žmogaus teisių), ar kurioms jų suteikiamas prioritetas. Yra aibė kitų paaiškinimo reikalaujančių klausimų. Bet KT nemėgino rimtai grumtis nė su vienu iš jų, pasitenkindamas pasisakymu ex cathedra.

Dar keletas pastabų. Kelia nerimą KT teisėjų praktika vieningai pritarti nutarimui ir jį pasirašyti. Ši geležinė vienybė gal ir padeda sukurti neklaidingumo regimybę, tarsi teisėjai, nuodugniai išnagrinėję problemą, rado teisingą atsakymą, tarsi išmintis it Šventoji Dvasia nusileido ant jų visų. Tačiau teisė nėra matematika, sudėtingi klausimai neturi vieno teisingo atsakymo, o atskirų teisėjų teisės supratimas ir konkrečių klausimų vertinimas, be abejo, skiriasi. JAV Aukščiausiojo Teismo nutarimai retai yra vieningi, paprastai vienas teisėjas išaiškina daugumos nuomonę, kitas mažumos. O svarbiausiais klausimais kartais skelbiamos trys, gal net keturios nuomonės. Ir dėl to nenukenčia teismo patikimumas.

Kelia nerimą ir tai, kad KT greitai priima sprendimus, ne visada skirdamas sau pakankamai laiko klausimui nuodugniai išnagrinėti. Kiekvienas nutarimas, net ir blogas, tampa precedentu, kuris kausto teismo sprendimus ateityje. Kyla realus pavojus, kad neapgalvotais, skubiais sprendimais Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pakenks savo ir visos teisinės santvarkos autoritetui.

 Kokių pasekmių lietuvių tautai turės KT nutarimas dėl Lietuvos pilietybės

<3> 2007-02-12 Lietuvos radijos laida `Dienos tema`
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=12116961
http://www.balsas.lt/naujiena/34869/kokiu-pasekmiu-tures-kt-nutarimas-del-lietuvos-pilietybes

Ar atitinka lietuvių tautos interesus dvigubą pilietybę panaikinęs Konstitucinio Teismo nutarimas? Kokiais argumentais jis grindžiamas?

Lietuvos radijo laidoje „Dienos tema“ diskutavo Konstitucinio Teismo pirmininko patarėjas, Ministro Pirmininko sudarytos darbo grupės pilietybės sampratos klausimams spręsti vadovas Egidijus Jarašiūnas, Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Lietuvių bendruomenės vicepirmininkas Laurynas Misevičius (Vašingtonas) ir JAV Lietuvių Bendruomenės Los Andželo apylinkės pirmininkas Darius Udrys. Kalbino žurnalistas Tomas Dapkus.

E.Jarašiūnas: Tai - ne formalus priklausymas Lietuvos pilietinei tautai, o dalyvavimas bendrų reikalų tvarkyme. Pilietybė - tai teisės ir pareigos, o ne – „aš pasiimu, bet man nieko duoti nereikia“.
O darbo grupės nuomone, galimos dvi išeitys. Konstitucijos keitimas (galima tai daryti tik referendumu) arba pilietybės reikalų tvarkymas Konstitucijos rėmuose. Prieš siūlant tokį referendumą turi būti mokslinis šio klausimo ištyrimas. Negalima daryti taip, kaip daroma dabar: yra kažkoks interesas, pradedama dėl jo garsiai šaukti, o tada priimamas sprendimas ir tik paskui pradedama galvoti, kokias pasekmes po penkerių, dešimties metų toks konstitucinis sprendimas sukels. Darbo grupė mano, kad turi būt rimti tyrimai, ar verta Konstituciją keisti.

D. Kuolys: Verta apsvarstyti ir kitą kelią. Tai Konstitucinio Teismo kuriamos konstitucinės doktrinos reinterpretavimas, papildomas klausimo išaiškinimas. Šį kelią pats Konstitucinis Teismas jau yra išmėginęs. Dabar Konstituciją skaitantiems piliečiams kyla klausimas, kodėl joje esančius žodžius „atskiras atvejis“ Konstitucinis Teismas išaiškino kaip „ypač retas, labai retas atvejis“, kai Didžiajame lietuvių kalbos žodyne tokios žodžio „atskiras“ reikšmės nėra.

E. Jarašiūnas: Galima leistis į lingvistines diskusijas: ar Didysis lietuvių kalbos žodynas, ar Dabartinės lietuvių kalbos žodynas - tai visiškai nesvarbu, nes teisiškai teisinį turinį į tą žodį įdeda institucija, kuri turi teisę aiškinti Konstitucijos tekstą.

D. Kuolys: Manau, čia daroma esminė klaida. Jei lietuvių tauta nebegali pasikliauti tomis ribomis, kurias gimtoji kalba saugotos šimtmečius, jei tauta nebegali pasitikėti savo kalba, jei gali atsirasti teisininkų grupė, kuri imasi savavališkai priskirti žodžiams jų neturėtas reikšmes, mes savo valstybėje nepajėgsime susikalbėti. Jūs, būdamas akademinės srities žmogus, staiga imate teigti, kad žodžio reikšmės nėra svarbios, kad viena žodžio reikšmė yra viename žodyne, o kita - kitame...? Ar jūs, pone Jarašiūnai, įsivaizduojate septintos ar aštuntos klasės mokinuką taip samprotaujantį per lietuvių kalbos pamoką?

E. Jarašiūnas: Ir vieną, ir kitą žodyną rašė kalbininkai. Konstitucijos aiškinimas priklauso tik Konstituciniam Teismui. Ir niekam kitam. Teisinį turinį įdeda aiškintojas. O čia žaisti lingvistiniais dalykais ir žodynais nereikėtų.

D. Kuolys: Žodynais šiuo atveju žaidė ne kas kitas, o Konstitucinis Teismas. Beje, žodyną kuria ne vienas ar kitas kalbininkas, o tauta. Didysis lietuvių kalbos žodynas duoda visas žodžio „atskiras“ reikšmes: „atskirtas, vien tam skirtas, specialus, kitoniškas, skirtingas“. Taigi Konstitucijoje numatytas „atskiras atvejis“ turėtų būti ne „labai retas“, o tik „atskirtas, atskirai apibrėžtas atvejis“. Sakyti, kad pasiėmę kitą žodyną mes rasime kitą reikšmę, yra visiškas nesusipratimas.

T. Dapkus: Tai Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstituciją ir jos 12 straipsnį, apibrėžiantį pilietybės klausimus, žodžius išaiškino skirtingai nei juos apibrėžia pati lietuvių kalba?

D. Kuolys: Taip, jis suteikė Konstitucijos žodžiams kitą prasmę. Tai būtų tas pats, jei Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nagrinėdama Artūro Zuoko ir „Rubicon group“ ryšius nutartų, kad tie ryšiai yra korupcinio pobūdžio, tačiau korupcija - tai „verslo ir politikų bendradarbiavimas siekiant bendrojo gėrio“.

E. Jarašiūnas: Aukščiausiosios teisės ir primityvių dalykų nereikia lyginti. Prisiminkime, kada pasirodė pirmasis Didžiojo lietuvių kalbos žodyno tomas ir kada išleistas Dabartinės lietuvių kalbos žodynas? Visiškai kitos epochos. Vienas - sovietinio lygio, kitas - dabartinio laikotarpio.

D. Kuolys: Maniau, kad Mykolo Römerio universitetas yra rimta akademinė institucija ir jo profesoriai turėtų būti girdėję apie Kazimierą Būgą. Jis buvo ne sovietinis kalbininkas, o lietuvių kalbotyros tėvas, dar XX amžiaus pradžioje pradėjęs rengti Didįjį lietuvių kalbos žodyną. Žodyno rengėjai surinko tai, ką per amžius sukūrė lietuvių tauta.

E.Jarašiūnas: Grįžkim prie teisės, o ne filologinių žaidimų.

T. Dapkus: Bet ar tai yra „filologiniai žaidimai“? Juk šiuos klausimus kelia ne vienas mokslininkas...

E.Jarašiūnas: Teisę bandoma pakeisti filologija.

T. Dapkus: Bet kalbama apie Konstitucijos žodžių reikšmę, primestas ar iškraipytas jų reikšmes.

E. Jarašiūnas: Teisinį tekstą aiškina kompetentingos institucijos. Yra dešimt profesorių, kurie tą patį tekstą gali aiškinti įvairiai. Galutinis aiškinimas priklauso kompetentingai institucijai.

D. Kuolys: Tai labai svarbūs dalykai. Jei tautos kurtos kalbos ribos vienos ar kitos institucijos yra savavališkai peržengiamos, tauta nebesusikalba, ji nebegali perskaityti savo pagrindinio dokumento – Konstitucijos.

D. Udrys: Manau šis ginčas nėra akademinis. Pritariu D. Kuoliui, kad Konstitucija yra esminis dokumentas, kurį turi galėti suprasti visa tauta. Iš to nereikia kurti teisinių žargonų, kad paprastas žmogus negalėtų suprasti. Kai paprastas žmogus negali suprasti įstatymų, pagal kuriuos jis turi gyventi, tai kažin ar tie įstatymai turi vertę. Tada tenka kliautis kažkokiu juos aiškinančiu nerinktu elitu.

T. Dapkus: Konstitucinio Teismo pirmininko patarėjas sako, kad pilietybė yra tam tikras pareigų ir teisių abipusis ryšis – tikras, o ne formalus ryšys.

D. Udrys: Nesuprantu, kodėl, jei žmogus nori įsipareigoti dviem šalim, jam to daryti neleidžiama. Kodėl tokią teisę reikia atimti – ypač, jei žmogus turi kalbinį ir kultūrinį ryšį su abiem valstybėmis?

T. Dapkus: Konstitucinis Teismas kalba apie pilietinę tautą, o ne apie etninį ar kultūrinį ryšį.

D. Udrys: Bet pilietinė tauta neišskiria kultūrinių ryšių. Iš ko pilietybė susideda, jei ne iš ryšio ir įsipareigojimo? O ryšys gali būti daugialypis, nebūtinai toks abstraktus ir nekonkretus kaip gryna pilietybės sąvoka. Jei žmogus save identifikuoja su Lietuva, tai daro tai dėl tam tikrų priežasčių. Jei pilietybė tėra grynas formalumas, tai nesuprantu, kodėl tik tuo formalumu turime kliautis, o ne konkrečiais ryšiais.

D. Kuolys: Dar XVI amžiuje Mikalojus Daukša lietuviams aiškino, kad gimtoji kalba - tai „pilietiškumo tėvas“. Ar Konstitucinis Teismas, dabar pareiškęs, kad Konstitucijoje minima lietuvių tauta yra tik „pilietinė tauta“, nesupaprastina tautos sampratos? Noriu paklausti Konstitucinio Teismo pirmininko patarėjo pono Jarašiūno: ar tie žmonės, kurie kalbėjo ir kalba lietuviškai, laikė save lietuviais, augino lietuvius vaikus, o po Konstitucinio Teismo nutarimo tapo atskirti nuo Lietuvos tautos – nėra ir negalės būti nei piliečiai, nei pilietinės tautos nariai - dar tebėra lietuviai ar jau nebe.

E. Jarašiūnas: Tai demagogija ir ja užsiimti nereikėtų. Pilietybė yra asmens ryšys su valstybe. Asmuo yra pilietinės tautos narys, o lietuvis nebūtinai gali būti Lietuvos piliečiu, kaip rusas - Rusijos ar vokietis - Vokietijos.

T. Dapkus: Bet, pone Jarašiūnai, šitie žmonės nori būti Lietuvos piliečiai...

E. Jarašiūnas: Pilietinė Lietuvos tauta formavosi lietuvių nacionalinės tautos pagrindu ir niekas šito neneigia ir nesiruošia neigti. Per pilietinę tautą lietuvių tauta įgauna valstybinę gyvenimo formą. Blogai, kai į tą patį lygį mes sukeliam etninius dalykus su pilietiniais.

D. Kuolys: Atrodo, kad Konstitucinis Teismas supaprastino Konstitucijoje vartojamą tautos sąvoką. Jis teigia, kad Konstitucijoje iš esmės kalbama apie „pilietinę tautą“. Bet tekste išreikštas tautos ne tik kaip politinės, bet ir kaip kultūrinės bendruomenės supratimas. Būtent Konstitucijos preambulė labai aiškiai pasako, kad „lietuvių tauta sukūrė Lietuvos valstybę“, ji „išsaugojo gimtąją kalbą, raštą ir papročius“ ir toji lietuvių tauta siekia „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės“. Pilietinė visuomenė yra siekinys, bet „pilietinės tautos“ sąvokos Konstitucijoje nerasime.

T. Dapkus: Kaip Europa sprendžia dvigubos pilietybės klausimą?

D. Kuolys: Europos pilietybės konvencija, priimta Strasbūre 1997 m., skatina Europos valstybes leisti savo piliečiams turėti ne vieną pilietybę. Konvencija pažymi, kad dviguba pilietybė reikalinga siekiant užtikrinti žmogaus teises – ypač skirtingas pilietybes turinčių sutuoktinių ar vaikų atveju. Konvenciją pasirašiusios valstybės leidžia vaikams, turintiems skirtingas pilietybes, kurias jie gavo gimdami, šias pilietybes išsaugoti. Taip pat leidžia savo piliečiams turėti kitos šalies pilietybę, kai ši įgyjama per santuoką. Konvenciją pasirašiusi valstybė negali reikalauti iš savo piliečių kitos pilietybės atsisakymo kaip sąlygos jos pilietybei gauti ar išsaugoti, jei tai nėra daroma dėl racionalių priežasčių. Europoje dauguma valstybių leidžia turėti dvi ir daugiau pilietybių. Išskyrus Ispaniją ir kai kurias Pietų šalis, Europos šalys suinteresuotos turėti kuo daugiau piliečių, o mes lietuvių kilmės žmonių kaip piliečių nutarėme atsisakyti. Štai vien dabar veik pusė milijono yra išvykusių – ar jų vaikai ir vaikaičiai, panaikinus dvigubą pilietybę, bus Lietuvos piliečiai?

T. Dapkus: Kaip šis Konstitucinio Teismo nutarimas ateityje gali pakeisti etninę visuomenės sudėtį Lietuvos Respublikoje? Dabar lietuviai sudaro daugumą, lietuvių pagrindu sukurta Lietuvos valstybė.

D. Kuolys: Per 50 metų Lietuva gali netekti didelės dalies lietuvių kilmės piliečių ir įgyti kitos kilmės piliečių - iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos. Jei vietoj išvykusių gyventojų į Lietuvą dirbti atvykę žmonės atsisakys savo šalių pilietybės, jie taps Lietuvos pilietinės tautos nariais. Per 50 metų galime turėti gerokai pakitusią etninę tautos sudėtį.

E. Jarašiūnas: Niekas iš Lietuvos Respublikos piliečių, kurie išvykę dirbti į užsienį, pilietybės nesiruošia atimti. Lietuvos interesas - kad jos piliečiai iš užsienio valstybių n e p r a š i n ė t ų pilietybės. Ką reiškia, jei ieškoma kitos valstybės pilietybės? Tai reiškia, kad Lietuva ir jos visuomenė laikomos neperspektyviomis - geriau gausiu Amerikos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos pilietybę. Pirmas Lietuvos interesas – siekti, kad išliktų tikras pilietinis ryšys su savo žmonėmis. O Lietuvos Respublikos piliečių vaikai visi kartu yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Kitas dalykas, kad tapę pilnamečiais jie turi pasirinkti, kurios pilietinės bendruomenės nariais nori tapti.

T. Dapkus: Pone Misevičiau, kaip jūs, JAV lietuvių bendruomenės vicepirmininkas, vertinate Konstitucinio Teismo pirmininko patarėjo pasakymą, jog „Lietuvos interesas - kad jos piliečiai iš užsienio valstybių neprašinėtų pilietybės“.

L. Misevičius: Man nesuprantamas toks interesas. Tiek dauguma Europos Sąjungos valstybių- ano žiniomis, apie 20 šalių, tiek dauguma didžiųjų ir galingųjų pasaulio valstybių, kaip JAV, Didžioji Britanija, Italija, turi kitokią politiką ir leidžia, o kai kurios net skatina dvigubą pilietybę. Tad Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimasnesuprantamas ir tiek. Jis ir Amerikos lietuvių bendruomenės, ir manęs netenkina. Amerikos lietuvių bendruomenė mano, kad turi būti atstatyta visų lietuvių teisė į Lietuvos pilietybę.

E. Jarašiūnas: Galiojančios Konstitucijos rėmuose galima ieškoti įvairių teisinių formų išeiviams, kurie yra atsisakę Lietuvos pilietybės.

D. Kuolys: Daugybė žmonių nėra atsisakę Lietuvos pilietybės. Štai filosofas Kęstutis Girnius. Jo tėvas - vienas iškiliausių XX amžiaus lietuvių filosofų, pats K. Girnius – istorikas, parašęs pirmąją mokslinę knygą apie Lietuvos partizanus. Pilietybės jis niekada nėra atsisakęs, tačiau po Konstitucinio Teismo sprendimo – nors gyvena Lietuvoje, bet nebėra Lietuvos pilietis. Nebėra ir lietuvis – „pilietinės tautos“ narys. (ironiškai) Nežinia kodėl, nebūdamas lietuvis, jis savo komentarais vis dar kišasi į mūsų tautos vidaus reikalus?

D. Kuolys: Bet kodėl Lietuva grįžta prie XX amžiaus pradžios pilietybės sampratos, kuri šiuo metu yra labiau būdinga Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos šalims?

E. Jarašiūnas: Reikia siekti, kad iš šalies piliečiai niekur nevažiuotų ir matytų perspektyvą pačioj Lietuvoj. Esminis dalykas - Lietuvą mes kuriam čia. Turėtume įtvirtinti tam tikrą ypatingo ryšio su Lietuvos valstybe išsaugojimo institutą, kuris leistų palaikyti ryšius.

D. Kuolys: Tai būtų antrarūšiai lietuviai, kurie nebūtų piliečiai, bet turėtų su valstybe „ypatingą ryšį“?

E. Jarašiūnas: Didžiojoje Britanijoje yra devynios asmenų kategorijos, kurios vienokiais ar kitokiais ryšiais susijusios su šia šalimi.

D. Kuolys: Bet tai šalis, visame pasaulyje turėjusi daugybę kolonijų ir nuo seno įvairiai gradavusi savo santykius su kolonijų gyventojais. Mes turime matyti šiandienos tikrovę ir stengtis pasaulyje išsaugoti kuo daugiau Lietuvos valstybei ir tautai įsipareigojusių žmonių. Tai gyvybinis Lietuvos interesas. Jei greta mūsų visos valstybės perėjo prie dvigubos ar trigubos pilietybės, o Lietuva to nedaro, tai mūsų politinė tauta patirs milžiniškų nuostolių. Ar mes galime sau leisti dėl savavališkai interpretuojamos Konstitucijos prarasti dalį tautos?

E. Jarašiūnas: Europos Sąjungoj nė viena šalis pastaruoju metu pilietybės įstatymų nekeitė ir laikosi nusistovėjusių pilietybės santykių reguliavimų. Iš tikrųjų, yra valstybių, kurios palaiko dvigubą pilietybę, tačiau pačiais įvairiausiais interesais – valstybės, kurios yra buvusios kolonijinės imperijos, taip pat tos, kurios per savo piliečius siekia daryti įtaką kitoms šalims.

D. Kuolys: O mes nenorime daryti įtakos kitoms šalims? Nebenorime, kad mūsų valstybės interesai būtų ginami JAV, Vakarų Europos šalyse, kaip tai daryta Lietuvos valstybę atkuriant?

E. Jarašiūnas: Jei mūsų žmonės išvažiuoja, tai yra didžiausia tragedija. Užuotsprendę tikrą problemą, mes dabar sprendžiame antrinę.

D. Kuolys: Bet prie vienos didžiulės ir tikrai skaudžios tautos problemos – emigracijos mes pridedame dar vieną labai skaudžią problemą: panaikinęs dvigubą pilietybę, Konstitucinis Teismas atstūmė išvažiavusius iš Lietuvos tautiečius, atskyrė jų vaikus nuo valstybės, nuo politinės Lietuvos bendruomenės. Tauta tapo grupės žmonių išprievartauta.

 Vyriausybė išradinėja Lietuvos pilietybės dviratį išeiviams

<4> 2007-02-27 www.balsas.lt

http://www.balsas.lt/naujiena/47053/vyriausybe-isradineja-lietuvos-pilietybes-dvirati-iseiviams

Premjero Gedimino Kirkilo potvarkiu sudaryta darbo grupė siūlo pilietybės problemas spręsti įteisinant ypatingo ryšio su Lietuva išsaugojimo institutą, pranešė Vyriausybės spaudos tarnyba.

Toks institutas sudarytų prielaidas kitos valstybės pilietybę įgijusiems išeiviams palaikyti glaudžius ryšius su Lietuva. Jų teisinis statusas būtų iš esmės skirtingas nei užsieniečių (labai artimas pilietybės teisiniams santykiams), jie galėtų laisvai atvykti ir išvykti į šalį, nereikėtų atskirų leidimų gyvenimui, studijoms Lietuvoje.

Kitas svarbus aspektas - bus numatytas teisinis mechanizmas, kuris leis atsisakusiam kitos valstybės pilietybės asmeniui atkurti Lietuvos pilietybę be jokių biurokratinių trukdžių. Pasiūlytas teisinis pilietybės problemų sprendimo būdas sudarytų sąlygas išsaugoti asmens ir valstybės ryšius nekeičiant Konstiucijos.

Nutarta parengti Pilietybės įstatymo pataisų projektą, į darbo grupę įtraukiant Teisingumo, Vidaus ir Užsienio reikalų ministerijų specialistus.

Darbo grupę sudaro žymūs konstitucinės teisės ir politikos mokslų žinovai:
prof. Egidijus Jarašiūnas, prof. Raimundas Lopata, prof. Juozas Žilys, prof. Alfredas Bumblauskas, prof. Vytautas Radžvilas, Vytautas Ališauskas (`Naujasis Židinys – Aidai` vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas), Regina Narušienė (Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė) ir dr. Remigijus Merkevičius (Ministro Pirmininko patarėjas teisės klausimais), sakoma pranešime.

 V. Adamkus nepritaria `ypatingo ryšio su Lietuva statusui`

<5> 2007-02-28 www.delfi.lt
http://www.delfi.lt/news/daily/emigrants/article.php?id=12310002

Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus susipažino su darbo grupės pasiūlymu sukurti ypatingo ryšio su Lietuva išsaugojimo institutą, kuris sudarytų sąlygas Lietuvos pilietybės neturintiems išeiviams išsaugoti ryšius su gimtąja šalimi. Šalies vadovo nuomone, toks teisinis projektas neišsprendžia problemos dėl pilietybės, kilusios po to, kai Konstitucinis Teismas išaiškino, kad būtina sumažinti grupę asmenų, galinčių pretenduoti į dvigubą pilietybę.

`Gerbiu Konstitucinio Teismo sprendimą, kartu manau, kad konstitucinės teisės ekspertai turėtų apsvarstyti visus galimus konstitucinius sprendimus, kaip sąsajų su Tėvyne nenutraukusiems asmenims neapsunkinti pilietybės įgijimo`, - pranešime spaudai cituojamas prezidentas.

Šalies vadovo nuomone, Lietuva turi stengtis išlaikyti ryšį su savo tautiečiais ir galvoti apie šimtatūkstantinę dabartinių laikų migrantų bangą. „Jiems Tėvynės pilietybė gali tapti tiltu, moraliniu paskatinimu bet kada sugrįžti į namus“, - sakė prezidentas Valdas Adamkus.

`Jie galės čia atvažiuoti, pavyzdžiui, mokytis, jiems nereikės kas 3 mėnesius prašyti leidimų, jiems taip pat bus galimybė atgauti pilietybę, jeigu jie atsisakytų kitos šalies pilietybės`, - DELFI aiškino premjeras Gediminas Kirkilas, šį siūlymą vadinantis kompromisiniu sprendimu.

`Mes jiems negalime pilnai atstatyti pilietybės, mes galime suteikti tik dalinį statusą tam, kad išlaikytume lietuvių kilmės žmones`, - aiškino G.Kirkilas. Tokį statusą įgijęs žmogus nebus nei užsienietis, nei Lietuvos pilietis. Jie teikia tokį pareiškimą, kad nori išsaugoti (glaudžius ryšius su Lietuva - DELFI), šiame pareiškime deklaruoja, kad pasiryžę gerbti Lietuvos Konstitucines vertybes, prisidėti prie tos šalies ir Lietuvos draugiškų santykių, laikytis įstatymuose nustatytų reikalavimų ir jiems pripažįstamas toks statusas.

Šitas statusas reiškia, kad jų negalima traktuoti kaip užsieniečių - jie yra ypatingo statuso asmenys. Iš esmės jie naudojasi visomis piliečių teisėmis, išskyrus tomis, kur Konstitucija griežtai reikalauja Lietuvos Respublikos pilietybės - politinėmis teisėmis“, - aiškino Konstitucinio Teismo pirmininko patarėjas, premjero sudarytos darbo grupės pilietybės sampratos klausimams spręsti vadovas Egidijus Jarašiūnas. Anot jo, tai yra „originalus lietuviškas sprendimas, padarytas išeinant iš situacijos“.

 Originalus sprendimas

<6 > 2007-03-08 Kęstutis Girnius. Žurnalas `Veidas` Nr.10
http://www.verslobanga.lt/lt/leidinys.full/45f11aed2b65e

 Ministro pirmininko sudaryta darbo grupė pilietybės klausimams spręsti pasiūlė kitos šalies pilietybę turintiems lietuviams suteikti tai, ką ji vadina “ypatingo ryšio su Lietuva statusą”. Dar nevisiškai aišku, kokius privalumus suteiks šis statusas, bet premjeras Gediminas Kirkilas aiškino, kad statusą įgijusieji nebus nei užsieniečiai, nei Lietuvos piliečiai. Pasak premjero, “jie galės čia atvažiuoti, pavyzdžiui, mokytis, jiems nereikės kas tris mėnesius prašyti leidimų, jiems taip pat bus suteikta galimybė atgauti pilietybę, jeigu jie atsisakytų kitos šalies pilietybės”. Darbo grupės pirmininkas Egidijus Jarašiūnas pabrėžė, kad įgijusiųjų šį statusą nebus galima laikyti užsieniečiais, jie naudosis visomis piliečių teisėmis, išskyrus kai kurias politines. E.Jarašiūnas neslėpė pasitenkinimo savo ir grupės nuveiktu darbu. Tai esą “originalus lietuviškas sprendimas”.

Iš tiesų šis darbo grupės pasiūlymas nėra originalus, bet gėdingas ir žeminantis sprendimas. Ji elgiasi gėdingai siekdama sukurti regimybę, esą peršamas kažkoks kompromisas, kad seniems (pokario metų) ir naujiems išeiviams siūloma suteikti tai, ko lig šiol jie neturėjo – būtent ypatingo ryšio su Lietuva statusą. Bet tai netiesa. Ypatingą statusą jie, kaip ir visi lietuviai, turi nuo Konstitucijos priėmimo datos, nes Konstitucijos 32-asis straipsnis nedviprasmiškai tvirtina, kad “kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje”.

Konstitucijos nepakeitus, teisės gyventi Lietuvoje, taigi ir “ypatingo ryšio su Lietuva”, negali atimti nei premjero darbo grupė, nei išradingasis Konstitucinis Teismas. Koks nors popiergalis, net auksinėmis raidėmis liudijantis neva specialų statusą, iš esmės padėties nekeičia.

Šitoks Amerikoje vadinamas Peliuko Mikio sprendimas žemina teisės į pilietybę netekusius lietuvius. Turbūt manoma šitaip: arba jie tokie naivūs ir bus dėkingi, kad jiems suteikiama tai, ką jau turėjo, arba jie tokie palaužti ir palankūs, jog valdžios dėmesys juos džiugina. Kaip kadaise karaliaus ar bajoro šypsena. Bet praėjo tie laikai, kad tikra ar tariama valdžios malonė skatintų žmones nuolankiai reikšti padėką, nes neaišku, už ką.

Taigi dar neaišku, kokios konkrečios teisės bus siejamos su ypatingu statusu. Bet premjero pastabos, kad įgijusieji statusą “galės čia atvažiuoti, pavyzdžiui, mokytis, jiems nereikės kas tris mėnesius prašyti leidimų, jiems taip pat bus sudaryta galimybė atgauti pilietybę, jeigu jie atsisakytų kitos šalies pilietybės” tik stiprina įsitikinimą, jog tai būsiąs margas niekutis. Net sunku įsivaizduoti, koks iš viso galėtų būti specifinis teisinis statusas, tarpinis tarp pilietybės ir leidimo gyventi Lietuvoje.

Daugelis tarptautinių ir Europos Sąjungos konvencijų gina įvairias visų gyventojų (ne tik piliečių) teises, nustato valdžios bendravimo su žmonėmis normas. Civilizuotoje šalyje visada galima gyventi normaliai. Aš gyvenau beveik trisdešimt metų Vokietijoje ir Čekijoje be šių šalių pilietybės, be ypatingo statuso ir be vargų. Kitaip ir negalėjo būti. Ilgainiui gavau leidimą neribotam laikui gyventi Vokietijoje, tad nebereikėjo rūpintis net pro forma leidimais. Tiesa, negalėjau dalyvauti rinkimuose, bet be pilietybės, net gavus ypatingą statusą, to nebus galima daryti ir Lietuvoje. Manau, tiesiog nėra reikšmingo tarpinio teisinio statuso tarp pilietybės ir Konstitucijos garantuoto leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. Išradingi biurokratai galėtų sugalvoti visokių niekučių, pvz., priesaiką, iškilmingas priesaikos davimo apeigas, gal net kažkokį dokumentą. Bet tai būtų beverčiai blizgučiai.
Tai nereiškia, kad niekas nepasikeis. Pokyčių migracijos tarnyboje verkiant reikia, nes, kiek teko susidurti, tarnybos taisyklės neatitinka Konstitucijos nuostatų. Teisės nuolat gyventi prašantis lietuvis traktuojamas taip pat, kaip koks nors vietnamietis ar australas.

Veikiausiai dėl to, kad lig šiol lietuviai prašydavo pilietybės, o ne leidimo gyventi. Bus pašalinamos kai kurios biurokratinės kliūtys, racionalizuojamos procedūros. Bet tai seniai turėjo būti padaryta. Neišvengiamai kils naujų problemų. Kalbėdamas per Lietuvos radiją Vyriausybės darbo grupės narys Remigijus Merkevičius aiškino, kad “tokie žmonės (įgiję specialųjį statusą – K.G.) išsaugos asmens tapatybės dokumentus, tarkim, Lietuvos Respublikos pasą”. Tačiau pasą turi tik naujieji išeiviai. Ar nuolat gyventi atvykusiems seniesiems išeiviams irgi bus išduodamas (ir po to atnaujinamas) pasas, ar bus dvi ypatingo statuso rūšys – viena su pasu, antra be paso? Ar kitos šalys priims nepiliečiams išduodamus (ne)tikrus pasus?

Darbo grupės siūlymai yra paviršutiniški ir nebaigti. Bet ar galėjo būti kitaip, kai ji taip nepadoriai skubėjo ir per kelis mėnesius pateikė savo išvadas? Nebuvo rimtai tartasi nei su senąja, nei su naująja išeivija, nei su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais. Regis, nebuvo atsiklausta ir prezidento nuomonės. R.Merkevičius teisinosi, esą “konkretaus prezidento pasiūlymo mes negirdėjome”, lyg prezidentas turėjo atspėti ir prisitaikyti prie darbo grupės grafiko, lyg ji nebūtų galėjusi kreiptis į prezidentą. Gal taip nutiko dėl to, kad darbo grupei vadovavo ne tas žmogus. E.Jarašiūnas yra Konstitucinio Teismo pirmininko patarėjas, vadinasi, šališkas žmogus. Jis iš viso neturėjo būti kviečiamas į darbo grupę, o kviečiamas turėjo susiprasti ir neiti. Deja…

Reikia įsisąmoninti, kad diskusijos apie pilietybę nėra koks nors ezoterinis klausimas, liečiąs tik privilegijų ieškančius senuosius išeivius ir Lietuvą palikusius ekonominius emigrantus. Kalbame apie tai, kokią Lietuvą norime kurti. Ar tai bus tautinė valstybė, kaip ją įsivaizdavo Konstitucijos kūrėjai ir ją patvirtinę Lietuvos žmonės, ar Konstitucinio Teismo iš piršto laužta “Lietuvos pilietinė tauta”? Kokie turėtų būti saitai tarp lietuvių, Lietuvos piliečių ir Lietuvos valstybės? Ar užsisklendimas savyje, “mažos Lietuvos” sampratos puoselėjimas globalizacijos sąlygomis yra racionalūs žingsniai? Kokia mūsų kaimynų patirtis, ką galime iš jų išmokti? Klausimai yra rimti, jų daug, o darbo grupės žongliravimas ir skubėjimas yra net labai neatsakingas.

 Ką Vyriausybė siūlo į užsienį išvykusiems lietuviams vietoj Lietuvos pilietybės?

<7> 2007-03-02 Lietuvos radijos laida `Dienos tema`
http://www.balsas.lt/naujiena/49900/ka-vyriausybe-siulo-i-uzsieni-isvykusiems-lietuviams-vietoj-lietuvos-pilietybes/rubrika:naujienos-lietuva-politika

 Ką Vyriausybė siūlo į užsienį išvykusiems lietuviams vietoj Lietuvos Respublikos pilietybės? Ar ministrų kabineto siūlymai padės mūsų valstybei neprarasti piliečių? Lietuvos radijo laidoje `Dienos tema` diskutavo ministro pirmininko patarėjas teisės klausimais, darbo grupės pilietybės sampratos klausimams spręsti narys Remigijus Merkevičius, buvusi Respublikos prezidento patarėja Skirmantė Kondratienė, internetinio dienraščio `Balsas.lt` vyriausiasis redaktorius, Mykolo Riomerio universiteto Politikos mokslų katedros dėstytojas Saulius Spurga. Kalbino žurnalistas Tomas Dapkus.

T. Dapkus: Ką ministras pirmininkas ir jo sudaryta darbo grupė, kuriai vadovavo Konstitucinio Teismo pirmininko patarėjas Egidijus Jarašiūnas, o narys esate ir Jūs, siūlo lietuviams, kurie turi kitų valstybių pilietybes, vietoj Lietuvos Respublikos pilietybės?

R. Merkevičius: Greta tikrųjų Lietuvos Respublikos piliečių ir tikrųjų užsieniečių dabar bus išskiriama atskira grupė, kurios teisinis statusas bus – lietuviai pagal kilmę, išsaugojantys ypatingąjį ryšį su Lietuva.

T. Dapkus: Tai netikrųjų grupė?

R. Merkevičius: Sąlyginai pavadinkime taip.

T. Dapkus: Tai ką „netikriesiems“ duos šis „ypatingojo ryšio“ statusas?

R. Merkevičius: Mintis yra ta, kad jų teisinis statusas būtų maksimaliai priartintas prie to statuso, kurį turi Lietuvos Respublikos piliečiai. Išskyrus politines teises, kurių įgyvendinimą pati Konstitucija sieja tik su respublikos piliečiais. Tokie žmonės išsaugos asmens tapatybės dokumentus, tarkim, Lietuvos Respublikos pasą – jie gali laisvai atvykti ir išvykti iš respublikos, čia gyventi, mokytis tokiomis pačiomis sąlygomis kaip mūsų piliečiai, turėti tokias pat socialines garantijas. Kol kas sunku pasakyti, kaip bus su valstybiniais mokesčiais už turtą, tačiau bendra koncepcinė idėja yra turtiniuose santykiuose nedaryti diskriminacinių ar kitokių sąlygų tarp piliečių ir tą naująjį statusą išlaikančių asmenų.

S. Kondratienė: Konstitucijoje parašyta, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje (Konstitucijos 32 straipsnis), tai kam dar reikalingas specialus statusas, ypatingi įstatymai? Siūloma nauja koncepcija tik tiek lietuviams, neturintiems pilietybės, ir suteiks – tai kam dar įvesti ypatingojo ryšio statusą, jį suteikinėti?

T. Dapkus: Bet ministro pirmininko patarėjas dar mini socialinių garantijų suteikimą būnant ypatingojo ryšio statuso.

S. Kondratienė: Socialinių garantijų šis statusas tikrai nesuteiks, nes Konstitucijoje (52, 53 straipsniai) aiškiai pasakyta, kad valstybė laiduoja *p i l i e č i u i* senatvės, invalidumo pensijas, nemokamą medicinos pagalbą. Čia – tikriesiems piliečiams, o gali būti lietuvis ne pilietis, dirbti, visą amžių mokėti mokesčius „Sodrai“ ir negauti nemokamo gydymo. Sukuriamas gyventojų antrarūšiškumo statusas. Vaikas, gimęs, tarkim, Jungtinėse Valstijose, iškart automatiškai įgyja JAV pilietybę (taip yra ir daugelyje kitų valstybių), grįžęs su tėvais į Lietuvą dar turi *į r o d y t i*, kad nėra įsiforminęs kaip JAV pilietis, bet tą pilietybės teisę jis turi visą gyvenimą. Tai išvis kažkoks nesusipratimas. Dabartiniame pasaulyje pilietybės dalykai yra labai komplikuoti – juk yra mišrių šeimų, visokių priežasčių sąlygotų išvažiavimų bei parvažiavimų, ir sukurti dar trečio tipo gyventojus yra visiška nesąmonė.

T. Dapkus: Konstitucinio Teismo pirmininko patarėjas ir darbo grupės ypatingojo statuso klausimais vadovas E. Jarašiūnas yra pareiškęs, kad „Lietuvos interesas – kad jos piliečiai iš užsienio valstybių neprašinėtų pilietybės“, atsisakyti tų prašinėtojų, nes Lietuvos gyvenimas vyksta čia ir dabar, nes kitaip „Lietuva ir jos visuomenė laikomos neperspektyviomis – geriau gausiu Amerikos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos pilietybę“.

S. Kondratienė: Konstitucinio Teismo ir jo pirmininko patarėjo E. Jarašiūno teisė yra interpretuoti Konstituciją, o ne nustatinėti Lietuvos interesą. Valstybės interesus nustato Lietuvos piliečiai. Ir tarp kitko, visas šitas aiškinimas – lietuviai gali daryti tą ar aną, turi būti vienokie ar kitokie, tačiau jau Konstitucijos 2 ir 3 straipsniai sako, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso Tautai ir niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“. O ar teisiškai yra apibrėžta, kas yra ta Tauta? O lietuvis? Ar ketvirtis lietuvio yra lietuvis, ar pusiau lietuvis yra lietuvis? Anksčiau sveiku protu vadovaujantis viskas buvo aišku, o dabar padaryta visiška maišatis, po teisininkų narpliojimų viskas tampa vis labiau ir labiau miglota.

S. Spurga: Sunku vertinti šituos darbo grupės siūlymus, nes Konstitucinis Teismas visą Lietuvą ir mūsų tautą įstūmė į tokią padėtį, kad išeičiai surasti tikrai reikia gerai pasukti galvą. Bijau, kad taisydami šią mums labai nepalankią padėtį nenugarmėtume į dar sudėtingesnę. Ar neatsitiks taip, kad sovietinė okupacija suskaldė tautą, o dabar galutinai įteisinsime dvi lietuvių kategorijas. Siūlomi sprendimai kelia kur kas daugiau klausimų nei atsakymų. Šie specifiniai, ypatingo ryšio žmonės, kaip sako premjero atstovas, turės Lietuvos piliečio pasą, o jie nebus piliečiai?.. Šis „ypatingo ryšio statusas“ yra nuleistas iš viršaus, nediskutuotas, nekalbėta su tais pačiais adresatais, ar jie nori tokio specifinio ryšio. Prezidentas Valdas Adamkus lankėsi Jungtinėse Valstijose – ar jis išnaudojo progą apie tai padiskutuoti su Amerikos lietuviais?

T. Dapkus: Lankydamasis vasario mėnesį Jungtinėse Valstijose prezidentas Valdas Adamkus lietuviškai spaudai davė tokį įsipareigojimą: „Tokį akibrokštą išgyvenau ir aš pats, kai 1990-aisiais atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, buvau su visa kita išeivija „išbrauktas“, tuomet netekau savo gimtos šalies pilietybės, tačiau gyvenimas reikalus ištaisė. Nė kiek neabejoju, kad susitvarkys viskas ir šį kartą. Visų pirma – pasisakau už dvigubą pilietybę. Yra būdų, kaip tą klausimą ištaisyti – nereikia net visos Konstitucijos keisti, nereikia jokio referendumo skelbti. Nematau čia didelės tragedijos. Pristačius tokį Lietuvos Konstitucijos papildymą (dėl dvigubos pilietybės) atskiru straipsniu, šis klausimas bus teigiamai išspręstas“. Ar darbo grupė svarstė šį valstybės vadovo siūlymą?

R. Merkevičius: Šito kaip ir nesame girdėję, pareiškimas buvo, pati idėja aiškiai pasakyta, bet kaip tai techniškai bus išspręsta – mums sunku pasakyti.

T. Dapkus: Prezidentas siūlo, kad atskiru Konstitucijos straipsnio pakeitimu būtų išspręsta dvigubos pilietybės problema.
R. Merkevičius: ...galima ir apie tai galvoti.

S. Spurga: Ir sakau – o kas turi surinkti visus pasiūlymus, diskutuoti su visais valdžios pareigūnais, pilietine visuomene, užsienio lietuviais?.. Visos idėjos turi būti aptartos ir žinomos skersai išilgai, ir tik tada atneštas ant padėklo galutinis sprendimas ir pasakyta, kad kitų kelių nėra. O dabar kalbama, kad mes nežinojom, neaptarėm, neįvertinom... Tiesiog netelpa galvon toks darbas.

T.Dapkus: Darbo grupei vadovavęs Konstitucinio Teismo pirmininko patarėjas E. Jarašiūnas kalba tik apie du kelius – skelbti referendumą Konstitucijai keisti, jei ne, tai lieka štai šis ypatingasis statusas netikriesiems lietuviams, o Respublikos Prezidentas sako, kad galimi ir kiti juridiniai techniniai sprendimai ir reiškia įsipareigojimą išeivijai tai išspręsti.

R. Merkevičius: Konkretaus prezidento pasiūlymo mes negirdėjome. Kaip Konstitucijos tekstas galėtų būti tobulinamas be referendumo, mes nematome. Jei prie Konstitucijos 12 straipsnio, kuris reglamentuoja pilietybės klausimus, dar būtų prilipdomos kažkokios taisyklės? Nežinau, ar čia tinkamas kelias, jei Konstituciją suvokiame kaip vientisą dokumentą. Tame kontekste, kurį yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, vargu ar yra teisiškai tinkamas ir korektiškas kelias.

T. Dapkus: Tai prezidentas nepateikė savo siūlymų darbo grupei?

R. Merkevičius: Ne.

S. Spurga: Argumentai, kad „gyvenimas vyksta čia ir dabar“, kad tie Lietuvos piliečiai, kurie prašo kitų valstybių pilietybių neva nepasitiki Lietuva ir taip toliau. Ar tai ultrapatriotizmas, ar sovietizuotas mąstymas? Manau – ir viena, ir kita, o toks mišinys nutolina nuo realybės ir gali mums labai brangiai kainuoti.

T. Dapkus: Ar įmanomas dar vienas kelias – štai šitos sudėties Konstitucinis Teismas dažnokai pradėjo naudoti reinterpretacijos mechanizmą. Pvz. vykdant tuometinio prezidento Rolando Pakso apkaltą laikinųjų komisijų galimybės buvo vienos, o nagrinėjant Valstybės saugumo departamento vadovybės veiklą jau Konstitucinis Teismas reinterpretavo savo doktriną ir buvo pritaikyti kiti standartai, apribotos Seimo galios parlamentinių tyrimų srityje. Ar nebūtų galima panaudoti šios galimybės ir sprendžiant dvigubos pilietybės klausimą?

R. Merkevičius: Kaip variantas yra galimas. Dėl Konstitucijos 12 straipsnio mes turime jau du Konstitucinio Teismo nutarimus. Pats Konstitucinis Teismas sako, kad jei nepasikeičia Konstitucijos tekstas arba kažkokios aplinkybės iš esmės...

T. Dapkus: Reinterpretacijos dėl laikinųjų parlamentinių komisijų atveju taip pat nebuvo Konstitucijos teksto keitimų.

S. Kondratienė: Jei panagrinėtume Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo istoriją, kuri yra daug ilgesnė, tai dažniausia reinterpretuojama pasikeitus teisėjų sudėčiai. Naujas teisėjas kitaip galvoja ir kitaip interpretuoja. Ir mūsų Konstitucijos 12 straipsnį tikrai galima interpretuoti visiškai kitaip. Šiuo atveju tai padaryta pridėjus į Konstituciją žodžių, kurių nėra.

S. Spurga: Vis dėlto padėtis yra dramatiška. Kalbėti apie reinterpretaciją yra miglotas dalykas, nes visiškai ja kliautis negalime – turi praeiti tam tikras laikas, o kiekvieną dieną ir mėnesį daugybė piliečių nusivilia Lietuva, netenka pilietybės, ji yra atiminėjama. Mūsų tautai tai – per didelė prabanga.

R. Merkevičius: Tai – tarpinis, pirminis sprendimas, kuriuo norima parodyti, kad niekas nenusisuka nuo šių lietuvių. Ir tai, matyt, vienintelis galimas sprendimas nekeičiant Konstitucijos ir neprašant Konstitucinio Teismo kažkokios malonės peržiūrėti savo sprendimą.

S. Kondratienė: Koks čia sprendimas, jei tai, ką siūlote, jau yra garantuota Konstitucijoje.

S. Spurga: Pilietybė yra kartu ir simbolis, o jam šiuo metu yra suduotas rimtas smūgis. Konstitucinio Teismo sprendimu yra nukirsta viena tautos šaka.

 Skandinaviškos pamokos Lietuvai

<8> 2007-03 Saulius Pivoras. Dvigubos pilietybės politika (Skandinaviškos pamokos Lietuvai)
http://saulius.pivoras.googlepages.com/DvigubapilietybeSkandinavijoje.html

   Įvadas

Viešosios politikos pamoka, ar viešosios politikos pamokos yra mokslinėje literatūroje žinoma sąvoka ir mokslinės analizės įrankis. Pasak Richard Rose, tai yra būdas apmąstyti kaip viešojoje politikoje yra sprendžiamos pažįstamos problemas nepažįstamose vietose, jis padeda suprasti, kaip užsienio šalys sprendžia problemą, kuri domina mus, o dar svarbiau, jis siūlo kelią, kaip užsienio pavyzdžius paversti viešosios politikos programa, kuri galėtų būti įgyvendinama tyrinėtojo šalyje .

Dvigubos pilietybės politikos moksliniai tyrinėjimai apskritai tik labai neseniai pradėti labiau plėtoti. Nors yra darbų, kuriuose nagrinėjamos dvigubos pilietybės politikos problemos Europos Sąjungos šalyse, taip pat ir Švedijoje, tačiau nėra sistemingo lyginamojo Skandinavijos šalių politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu tyrimo, juo labiau viešosios politikos pamokų trečiosioms šalims aspektu.

Šiame straipsnyje remiantis moksline literatūra, o taip pat pirminiais šaltiniais skandinavų kalbomis, siekiama aptarti Skandinavijos šalių dvigubos pilietybės politikos atvejį ES šalių politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu kontekste. Skandinavijos šalių atvejo analizė leis padaryti tam tikras įžvalgas, nuo ko turėtų priklausyti Lietuvos laikysena dvigubos pilietybės atžvilgiu ateityje. Pagrindiniai naudojami metodai yra atvejo ir lyginamosios analizės.

   Dviguba pilietybė pilietybės politikos kontekste

Nacionalinė pilietybė šiuolaikiniame nacionalinių valstybių pasaulyje yra svarbus teisinis, socialinis ir politinis institutas. Pilietybė didžiąja dalimi yra priskiriama nuo gimimo, nes pasak žinomo nacionalinės pilietybės instituto tyrinėtojo Rogers Brubaker, „valstybė nėra ir negali būti laisvanoriška asociacija. Asmenų daugumai pilietybė negali būti niekas kitas, o tik primestas, priskirtas statusas“ . Tiesa, pastaruoju metu galia priskirti (nustatyti) pilietybę jau nėra laikoma absoliučiai išimtine valstybės jurisdikcijos sritimi, nes ją tam tikru, nors kol kas dar labai nedideliu mastu varžo pareiga užtikrinti visišką žmogaus teisių apsaugą. Pilietybės priskyrimas nuo gimimo remiasi arba jus sanguinis, t. y., pilietybės priskyrimu pagal tėvų pilietybę, arba jus soli, t. y., pilietybės priskyrimu pagal gimimo vietą (valstybę), arba šių dviejų principų kombinacija. Pilietybė taip pat mažesnės dalies asmenų gali būti įgyjama natūralizacijos būdu. Pilietybės politikoje didelį svorį turi pilietybės ir tautiškumo sampratų ryšis. Jus sanguinis principu didžiąja dalimi remiasi valstybės, kurių tautiškumo supratimas yra etnokultūrinis, o jus soli remiamasi politinio – pilietinio (valstybinio) tautiškumo samprata pasižyminčiose valstybėse. Jus sanguinis principu kaip dominuojančiu pilietybės politikoje besiremiančios šalys (tipiškas pavyzdys būtų Vokietija) tuo pačiu yra linkusios iš principo nepripažinti dvigubos pilietybės, leidžiant ją kaip retą išimtį, nes siekia išsaugoti grynos etnokultūriškai homogenišką tautos sudėtį . Kiek yra griežta sąsaja tarp jus sanguinis ir dvigubos pilietybės nepripažinimo, negalima tvirtai pasakyti, nes kol kas trūksta sistemingų tyrinėjimų šiuo klausimu.

Dviguba pilietybė šių dienų pasaulyje yra vis labiau plintantis faktas. Bet ar tai reiškia, kad galima įžiūrėti ir ryškius politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu pasikeitimus? Pirmiausia, reiktų pabrėžti, kad nėra valstybių, kurios absoliučiai draustų dvigubą pilietybę, tačiau nėra ir absoliučiai nesąlygiškai ją pripažįstančių. Kiekviena šalis turi savitą ir labai sudėtingą taisyklių kompleksą, kaip yra įgyvendinamas pilietybės priskyrimas ir įgijimas apskritai bei laikysena dvigubos pilietybės atžvilgiu. Dviguba pilietybė gali būti pripažįstama de jure arba toleruojama de facto. Dviguba pilietybė gali būti de jure pripažįstama tik kaip reta išimtis , arba pakankamai nesąlygiškai. Labiausiai, pasak Tomas Faist, dviguba pilietybė de jure ribojama tada, kai laikomasi šių kriterijų:

1) Pilietybė priskiriama nuo gimimo pagal tėvų pilietybę (ius sanguinis), galima tik viena pilietybė;
2) Privaloma apsispręsti dėl pilietybės, sulaukus pilnametystės;
3) Reikalaujama ekspatrijuoti, natūralizacijos keliu pasirinkus kitos šalies pilietybę;
4) Prievartinė ekspatriacija asmenų, natūralizacijos keliu įgijusių kitos šalies pilietybę .

De facto dviguba pilietybė gali būti toleruojama gana plačiai arba siekiama visiškai minimalizuoti dvigubos pilietybės atvejus. Ši sudėtinga situacija laikysenos dvigubos pilietybės atžvilgiu, sunkumai apibrėžiant jos esminį turinį verčia detaliau pasižiūrėti, kokia yra konkreti valstybių politika.

   Ar liberali politika dvigubos pilietybės atžvilgiu yra dominuojanti?

Šiuolaikiniame pasaulyje viena iš priežasčių keisti politiką dvigubos pilietybės atžvilgiu, be abejo, yra migracija. Nemažai tradicinių emigracijos šalių pripažindavo dvigubą pilietybę selektyviai, t. y., palikdavo galimybę pasilaikyti pradinę pilietybę kitose šalyse besinatūralizuojantiems emigrantams.

Dabartiniu metu išsivysčiusios šalys yra natūralizuotų imigrantų dvigubos pilietybės pripažinimo/neigimo akivaizdoje. Būtent migracija, pasak Christian Joppke, skatina valstybes rinktis arba pilietybės deetnizaciją, arba jos reetnizaciją. Imigracijos perspektyvoje deetnizacija reiškia pastangas grįsti priėjimą prie pilietybės nuolatinio gyvenimo ir gimimo vietos kriterijais, o ne etniniais ryšiais. Emigracijos perspektyvoje valstybės turi paskatų siekti išlaikyti ryšius su etniniais emigrantais, keliomis jų kartomis, remiant jų pilietybės išlaikymą, tuo pačiu reetnizuojant pilietybės sampratą . Ir pilietybės deetnizavimo, ir pilietybės reetnizavimo tendencijos siejasi su dvigubos pilietybės pripažinimo problema. Tiksliau, migracija ir dėl jos kintanti pilietybės samprata iškelia taip pat ir dvigubos pilietybės klausimą į viešųjų diskusijų erdvę.

Reiktų tačiau pažymėti, kad pilietybės deetnizacija taip pat priklauso nuo imigracijos politikos pobūdžio. Pilietybės deetnizacija pastebima ryšium su siekiu integruoti imigrantus, remiantis multikultūriškumo išlaikymu grįsta imigracijos politika. Ši kombinacija yra palanki dvigubos pilietybės politikos liberalizavimui. Asimiliacija besiremianti imigracijos politika pasireiškia pastangomis apriboti dvigubą pilietybę ir veikiau išreiškia pilietybės reetnizaciją nei deetnizaciją. Tad vargu ar galima visiškai sutikti su Ch. Joppke teiginiu, kad „dvigubos pilietybės toleravimas yra perėjimo nuo etninės prie teritorinės pilietybės tendencijos išraiška, kurią sukelia valstybių poreikis integruoti augančią imigrantų populiaciją“.

Vientisos tendencijos apraiškas dvigubos pilietybės toleravimo prasme, tarkim, sunku įžvelgti naujausiose vokiškai kalbančiųjų valstybių nacionalinės pilietybės reformose. Vokietija 2000 m. liberalizavo priėjimą prie Vokietijos pilietybės imigrantams, pirmąkart istorijoje netgi įvesdama jus soli elementus į pilietybės įstatymą. Tačiau šie liberalūs pakeitimai praktiškai nebuvo labai reikšmingi, natūralizacijos mastai Vokietijoje padidėjo palyginti nežymiai, nes Vokietijos politika išliko radikaliai priešiška dvigubos pilietybės atžvilgiu, nors tam tikrais atvejais dviguba pilietybė ir yra pripažįstama (2000 m. priimtas pilietybės įstatymas, beje, apribojo automatinį pilietybės paveldėjimą vokiečių kilmės asmenims užsienyje tik pirmąja karta).

Dvigubos natūralizuotų imigrantų pilietybės pripažinimui Vokietijoje pagrindinė kliūtis yra asimiliacija besiremianti imigracijos politika, kurią savo ruožtu sąlygoja etnokultūrinis tautiškumo supratimas . Vokietijai pagal pilietybės politiką artima Austrija, metais anksčiau nei Vokietija priėmusi pilietybės įstatymo pataisas, ne tik kad neliberalizavo pilietybės politikos, o netgi ją sugriežtino, įvesdama kalbos testų reikalavimą natūralizacijos būdu siekiantiems pilietybės.

Nyderlandų vyriausybė 1991 m. deklaravo ketinimą visiškai pripažinti dvigubą pilietybę, tačiau parlamentas tam nepritarė. 2003 m. Nyderlandai priėmė naujas pilietybės įstatymo pataisas, išlaikant ribotą dvigubos pilietybės pripažinimą de jure, be to, nustatant, kad negyvenęs Europos Sąjungos šalyje daugiau nei 10 metų, dvigubą pilietybę turintis Nyderlandų pilietis praranda Nyderlandų pilietybę automatiškai . Pilietybės reetnizavimo apraiškas rodytų specialios ceremonijos natūralizacijos ar optavimo būdu įgijusiems Nyderlandų pilietybę įvedimas nuo 2006 m., motyvuojamas siekiu įdiegti ypatingo ryšio su valstybe, kurios pilietybė gaunama, pajautą.

Perėjimo nuo dvigubos pilietybės pripažinimo de facto iki pripažinimo de jure sunkumus rodytų Lenkijos pavyzdys. Dabartinis Lenkijos pilietybės įstatymas (1962 m.) sako, kad "Lenkijos pilietis, remiantis Lenkijos įstatymais, negali būti pripažįstamas kitos valstybės piliečiu." Lenkija, kitaip tariant, de facto leidžia dvigubą pilietybę, tačiau dvigubus piliečius Lenkijoje traktuoja vien kaip Lenkijos piliečius. 2000 m. Lenkijos parlamente buvo siūlomos pilietybės įstatymo pataisos, siūlančios formuluotę, jog "Lenkijos pilietis gali tuo pat metu būti kitos valstybės pilietis". Šie pasiūlymai nebuvo įgyvendinti, nes jie nepriėjo iki balsavimo stadijos.

Kai kuriose šalyse su migracijos reiškiniais susijusi pilietybės deetnizavimo/reetnizavimo dialektika iššaukė dvigubos pilietybės toleravimo padidėjimą, tačiau negalima sutikti, kad visai simetrišką tiek emigrantų, tiek imigrantų atžvilgiu. Veikiau pasireiškė jau nuo seno žinoma selektyvi dvigubos pilietybės politika. Ispanijoje ilgą laiką laikytasi priešiškos nuostatos dvigubos pilietybės atžvilgiu apskritai, XX a. 9 dešimtmetyje dviguba pilietybė emigrantams dešiniųjų partijų pastangomis buvo pripažinta, 10 dešimtmetyje kairiosios partijos tą pripažinimą atšaukė, 2002 m. priimtos pilietybės įstatymo pataisomis buvo vėl pripažinta emigrantų iš Ispanijos į Lotynų Ameriką dviguba pilietybė, tačiau imigrantų atžvilgiu to nebuvo padaryta .

Paimant ir tyrinėjant kelis pavienius atvejus lengva padaryti išvadą, jog pastaruoju metu vis labiau pastebima valstybių laikysenos dvigubos pilietybės atžvilgiu liberalizacija . Bet galima rasti ir atvejų, liudijančių kitą tendenciją. Tuos atvejus panagrinėjome aukščiau. Reikia sutikti, kad išimčių dvigubos pilietybės atžvilgiu (dvigubos pilietybės realaus egzistavimo faktų) didėjimas augina ir toleranciją dvigubos pilietybės atžvilgiu. Tačiau tolerancijos augimas nėra negrįžtama tendencija.

Sisteminiuose dvigubos pilietybės politikos tyrinėjimuose, nors jų ir yra nedaug, daromos išvados, kad išlieka ryškūs skirtumai valstybių laikysenoje dvigubos pilietybės atžvilgiu, ir liberalizacija nėra dominuojanti tendencija, o tik apraiška kai kuriose valstybėse.

Kaip teigia Marc Morje Howard iš Georgetown universiteto, neįmanoma valstybių pagal jų laikyseną dvigubos pilietybės atžvilgiu suskirstyti remiantis binarine "taip" ir "ne" (leidžia ar draudžia) klasifikacija, nes dviguba pilietybė yra labai glaudžiai su kitais valstybės nacionalinės pilietybės politikos elementais. Jis siūlo tokius kriterijus, leidžiančius klasifikuoti valstybes pagal jų vykdomą politiką dvigubos pilietybės atžvilgiu:

1) Ar pilietybė yra, ar nėra priskiriama, remiantis jus soli, nuo gimimo nepiliečių vaikams ;
2) Natūralizacijos reikalavimų, ypač gyvenimo šalyje trukmės, sunkumas;
3) Leidžiama, ar neleidžiama naturalizuotiems imigrantams turėti dvigubą pilietybę .

Suprantama, šie pasiūlyti kriterijai neatsižvelgia į kai kurias galimas variacijas (sakykim, gali būti leidžiama tik daliai natūralizuotų imigrantų turėti dvigubą pilietybę, kaip pavyzdžiui yra Nyderlanduose), tačiau yra pakankamai geri sisteminiam daugelio šalių politikos palyginimui. Remiantis šiais kriterijais šalys klasifikuojamos į 1) besilaikančias liberalios, 2) vidurio linijos (nuosaikios) ir 3) griežtų suvaržymų politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu . Iš 15 senųjų ES narių 3 laikosi griežtų suvaržymų (Austrija, Ispanija, Danija), 5 - liberalios (Prancūzija, Airija, Didžioji Britanija, Belgija, Nyderlandai), o visos kitos - vidurio linijos (nuosaikios) politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu.

Iš naujųjų 10 ES šalių 2 laikosi griežtų suvaržymų (Slovėnija ir Lietuva), visos kitos - vidurio linijos (nuosaikios) politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu. Liberalios politikos nesilaiko nei viena iš naujųjų ES šalių narių . Pasak specialiai postkomunistinių šalių pilietybės politiką specialiai tyrinėjusio Andre Liebicho, daugumoje postkomunistinių valstybių dvigubos pilietybės politikos atžvilgiu natūralizuoti piliečiai yra aiškiai diskriminuojami palyginus su piliečiais nuo gimimo, ypač vertimo atsisakyti kitos pilietybės prasme . Iš ankstesnio aptarimo darosi akivaizdu, kad politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu liberalizavimas tikrai nėra dominuojanti tendencija.

   Skandinaviška dvigubos pilietybės politika

Kodėl Skandinavijos šalių politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu patirtis nusipelno ypatingo dėmesio? Skandinavijos šalys istoriškai priklauso tai šalių grupei, kuri ilgai buvo priešiška dvigubos pilietybės atžvilgiu. Tačiau dar labai neseniai įvyko žymūs pokyčiai, suskaldę šį vientisą Skandinavijos šalių požiūrį. Skandinavijos šalys gerai atspindi dvigubos pilietybės politikos principinius skirtumus, padalijusius ne tik ES, bet taip ir pačias Skandinavijos šalis iš esmės į dvi priešingas stovyklas. Skandinavijos šalys pilietybės politikoje remiasi jus sanguinis (kuriuo kaip žinia, remiasi ir Lietuva), kuris, kaip spėjama, yra savaime mažiau palankus dvigubos pilietybės pripažinimui, nei jus soli.

Tačiau dvi Skandinavijos valstybės (Švedija 2001 m., Suomija 2003 m. ) priėmė naujus pilietybės įstatymus, kurie neatsisakė jus sanguinis dominavimo, bet įvedė atvirą dvigubos pilietybės pripažinimą de jure. Danija ir Norvegija to nepadarė. Netgi aiškiai pasuko kita kryptimi. Danija 2002 m. įvedė reikalavimą pateikti ankstesnės pilietybės atsisakymo įrodymus Danijos pilietybės siekiantiems kitų Skandinavijos šalių piliečiams.

Naujausias, 2005 m. Norvegijoje priimtas pilietybės įstatymas aiškiai rodo pilietybės reetnizavimo pastangas, dvigubos pilietybės ribojimo ne tik neatsisakyta, jis dar papildytas naujais reikalavimais natūralizacijos siekiantiems imigrantams. Kuo galima paaiškinti šiuos skirtingus pasirinkimus bei ko iš jų galima pasimokyti Lietuvai?

Švedijos parlamente 2001 m. Pilietybės įstatymas buvo priimtas žymia balsų persvara (77 proc. už, tačiau įdomu betgi pažymėti, kad konservatorių partijos atstovai balsavo prieš), bet Švedijos visuomenė buvo pasidalinusi dvigubos pilietybės pripažinimo požiūriu. Pagal nuomonių apklausas, 46 proc. buvo už, 42 proc. prieš. Dvigubos pilietybės pripažinimui nemažai įtakos turėjo specialiai įstatymo projektui rengti sudarytos komisijos (oficiali tyrimo komisija) nuomonė. Komisija analizavo duomenis apie jau egzistuojančios dvigubos pilietybės Švedijoje mastus, kitų valstybių laikyseną , galimą dvigubos pilietybės žalą bei naudą vertino 4 pagrindiniais aspektais: dvigubos rinkimų teisės, diplomatinės paramos teikimo dvigubiems piliečiams, karinės prievolės atlikimo ir valstybės saugumo.

Visais šiais aspektais komisija vieningai argumentavo dvigubos pilietybės naudai. Dviguba rinkimų teisė, žinoma, gali būti laikoma nepriimtina dvigubos pilietybės pasekme, tačiau praktiškai mažai asmenų ja realiai naudojasi. Diplomatinės paramos teikimo problema, pasak komisijos, yra ribotų mastų, karinės prievolės atlikimo problema dvigubiems piliečiams nėra labai dažna, o teiginiai, kad dviguba pilietybė gali kelti grėsmę saugumui, yra aiškiai perdėti. Politikų ir valstybinių institucijų atstovų požiūrį į dvigubos pilietybės pripažinimą didele dalimi lėmė nuostatos imigrantų integracijos politikos klausimais. Pasak viešuosius debatus dvigubos pilietybės klausimais specialiai tyrinėjusio Per Gustafson, dvigubos pilietybės siejimas su imigrantų integracija, atsižvelgiant į Švedijos multikultūrinės įvairovės išlaikymu paremtą integracijos politiką, buvo vienas iš svarbių veiksnių, lėmusių dvigubos pilietybės palaikymą.

Švedijos vyriausybė savo pasiūlyme dėl pilietybės įstatymo parlamentui pabrėžė, kad naujasis pilietybės įstatymas leidžia turėti dvigubą pilietybę be jokių apribojimų. „Neturi būti reikalaujama, kad Švedijos pilietybės siekiantis asmuo atsisakytų savo ankstesnės pilietybės. Savo ruožtu Švedijos pilietis, siekiantis ir įgyjantis kitos šalies pilietybę, dėl to nepraranda Švedijos pilietybės“ . Galima atkreipti dėmesį, kad nors vyriausybės teikime parlamentui ir oficialios tyrimų komisijos svarstymuose buvo naudojama „dvigubos pilietybės“ sąvoka, į įstatymą ji nebuvo įtraukta.

Tiesiogiai dviguba pilietybė Švedijos pilietybės įstatyme neminima. Kad ji leidžiama, duodama suprasti iš kitų formuluočių, pavyzdžiui, kad "asmeniui, norinčiam tapti užsienio valstybės piliečiu gali būti leista (vadinasi jis automatiškai nepraranda - S.P.) pareiškimu išsilaisvinti nuo Švedijos pilietybės“. Iš principo tad galima netgi ne tik dviguba, o ir triguba ar pan. pilietybė. Švedijoje pilietybės apskritai ir dvigubos pilietybės problemų nagrinėjimas specialiai 1997 m. sudarytoje komisijoje buvo aiškiai paremtas desakralizuotu bei deetnizuotu pilietybės instituto supratimu. Taip atrodytų palyginus, tarkim, su Vokietija, bet, kita vertus, pati pilietybės samprata Švedijoje turi išskirtinį atspalvį, palyginus su kitomis Europos šalimis. Aišku, kad dvigubos pilietybės pripažinimą Švedijoje sąlygojo imigrantų integracijos siekis.

Tačiau tokį siekį realizuoti būtent pripažįstant dvigubą pilietybę padėjo ne Švedijos imigracijos politikoje dominuojanti nuostata išlaikyti multikultūrinę įvairovę, o ir specifinė pačios „pilietybės“ samprata. Švedijos debatuose naudojamoje pilietybės sampratoje ne nacionalinės valstybės pilietybė (nationality) kaip kultūrinio ir pilietinio tapatumo išraiška (nesvarbu, ar ji remtųsi etnokultūrinio, ar politinio - pilietinio tautiškumo samprata), o pilietybė (citizenship) kaip visuomeninio - politinio dalyvavimo išraiška buvo svarbiausia . Tuo pačiu imigrantų galimybės pasilaikyti pradinę pilietybę gerbimas skatina jų dalyvaujamąją (pilietinę) elgseną, vadinasi ir integraciją. Tai, Europos mastu, pakankamai unikali aplinkybė, teigiamai paveikusi Švedijos politiką dvigubos pilietybės atžvilgiu.

Suomijoje, kaip jau minėta, dvigubą pilietybę leidžiantis įstatymas buvo priimtas 2003 m. Jame naudojama sąvoka „Suomijos pilietis, tuo pat metu esantis kitos valstybės piliečiu“ . Suomijos pilietybės įstatymas apribojo Suomijos pilietybės išlaikymą dvigubiems piliečiams vadinama efektyvios pilietybės sąlyga (pakankamo ryšio su Suomijos valstybe sąlyga). Efektyvios pilietybės kriterijai Suomijoje buvo nustatyti griežtesni, palyginus su Švedija.

Dviguba pilietybė Suomijoje, kaip ir Švedijoje buvo pripažinta universaliai, t. y., ne tik emigrantams, o ir natūralizuotiems imigrantams leista turėti dvi (ar daugiau) pilietybių. Suomijos vyriausybės teikime parlamentui teigta: „siūlymo tikslas yra palengvinti už Suomijos ribų gyvenantiems Suomijos piliečiams palengvinti ryšių su Suomija išlaikymą bei sudaryti sąlygas galimam jų grįžimui į Suomiją.

Bet siūlymu taip pat siekiama, kad Suomijoje nuolat gyvenančių užsieniečių noras įgyti Suomijos pilietybę nepriklausytų, kiek tai susiję su Suomijos įstatymais, nuo siekiančiojo Suomijos pilietybės galimybių pasilaikyti savo ankstesnę pilietybę. Pasiūlymas remiasi prielaida, jog svarbu, kad Suomijoje apsigyvenantys užsieniečiai su laiku įgytų pilnavertes teises ir pareigas dalyvauti Suomijos visuomeniniame gyvenime“.

Suomijos vyriausybės teikime Suomijos parlamentui dėl naujo pilietybės įstatymo buvo aiškiai remtasi Švedijos pavyzdžiu, detaliai pristatant Švedijos oficialios tyrimų komisijos pilietybės klausimais svarstymus bei išvadas. Galima konstatuoti, kad Švedijos pavyzdys tikrai prisidėjo prie Suomijos apsisprendimo pripažinti dvigubą pilietybę, nors vien Švedijos įtaka paaiškinti dvigubos pilietybės pripažinimą Suomijoje nebūtų įtikinama. Bet, aišku, atkreiptinas dėmesys, kad ta įtaka ne vien tik idėjinė, kadangi Švedija, pripažindama dvigubą pilietybę tuo pačiu įgalino ją turėti dideliam skaičiui suomių imigrantų Švedijoje, su sąlyga, kad tokią galimybę pripažintų ir Suomija.

Vis tik išlieka klausimas, kodėl Suomija irgi pasirinko universalios dvigubos pilietybės pripažinimą (lygiai emigrantams, ir imigrantams), nes už dvigubos pilietybės pripažinimą aktyvų lobizmą vykdė pirmiausia suomių emigrantai, ypač 1997 m. įkurtas Suomių išeivių parlamentas.

Priėmus naują Suomijos pilietybės įstatymą buvo numatyta galimybė atgauti Suomijos pilietybę kažkada ją turėjusiems ir praradusiems dėl kitos pilietybės įgijimo suomiams ar jų vaikams. Paraiškų atgauti pilietybę terminas numatytas iki 2008 m. gegužės 31 d. Tokia galimybe nuo 2003m. birželio iki 2006 m. rugsėjo pasinaudojo daugiau kaip 7000 asmenų . Pilietybę susigražinusių skaičius galėjo būti didesnis, jei ne nustatytas aukštas mokestis (300 eurų suaugusiems, 100 eurų nepilnamečiams).

Atsakymą į klausimą, kodėl visgi buvo pasirinktas ne selektyvus, o universalus dvigubos pilietybės pripažinimas iš dalies rasime nagrinėdami Suomijos imigrantų sudėtį. Nors pastaruoju metu Suomija tapo ne tik emigracijos, o ir imigracijos šalimi, imigrantų sudėtis Suomijoje yra gana specifinė. Tiksliau, nemaža dalis imigrantų yra suomių kilmės. Didžiausios imigrantų grupės Suomijoje yra iš buvusios Sovietų Sąjungos ir Švedijos. Abiejose grupėse yra daug suomių kilmės asmenų . Tačiau suomiai, kaip ir švedai, grynai pragmatiškai pažiūrėjo į svarbiausių su dviguba pilietybe susijusių problemų sprendimą. Naujo Suomijos karinės prievolės įstatymo, kuris turėtų įsigalioti nuo 2008 m., projekte siūloma atleisti dvigubą pilietybę turinčius asmenis nuo karinės prievolės, jeigu jie įrodys, jog jų faktiniai asmeniniai ryšiai juos labiau sieja su kita šalimi, t.y., jie ten mokėsi ar studijavo, gyvena bei dirba .

Islandija, panašiai kaip Švedija ir Suomija, 2003 m. priimtomis pilietybės įstatymo pataisomis visiškai pripažino dvigubą pilietybę. Danija nuosekliai laikėsi priešiškos pozicijos dvigubos pilietybės atžvilgiu ir netgi ėmėsi teisinių priemonių (neatsisakant specialių taisyklių dėl Danijos pilietybės įgijimo kitų Skandinavijos šalių piliečiams, jos buvo papildytos reikalavimu įrodyti, kad įgyjant Danijos pilietybę prarandama ankstesnė kitos Skandinavijos šalies pilietybė), kad apsisaugotų nuo galimo dvigubos pilietybės pripažinimo kitose Skandinavijos šalyse poveikio Danijos pilietybės politikai. 2002 m. buvo pasirašyta speciali Skandinavijos šalių konvencija, pripažinusi šiuos Danijos žingsnius.

Ruošiant pilietybės įstatymo pakeitimus Norvegijoje 1999 m. buvo sudaryta panaši komisija, kaip ir Švedijoje. Tačiau norvegų komisijoje nuomonės išsiskyrė. Dauguma komisijos narių pasisakė už dvigubos pilietybės pripažinimą, mažuma pasisakė prieš. Mažumos vienas iš argumentų skamba ypač iškalbingai: „dvigubos pilietybės klausimas turi būti diskutuojamas laikantis principinio požiūrio į Norvegijos pilietybę ir ypač atsižvelgiant į tai, kokias vertybes ji reprezentuoja, o tuo pačiu kokią reikšmę ir vietą ji turi šalies valdymo santvarkoje“.

Taip pat buvo argumentuojama, kad iki tol pagrindinis principas buvo tas, jog Norvegijos pilietis gali būti tik Norvegijos pilietis, o dviguba pilietybė buvo laikoma šio pagrindinio principo išimtimi. „Dvigubos pilietybės principo įvedimas būtų itin radikalus politinis veiksmas. Tuo, kad Norvegijos piliečiai turėtų vien tik Norvegijos pilietybę suinteresuoti visi piliečiai kaip norvegų politinės bendruomenės nariai“.

Norvegijos vyriausybė, teikdama naują pilietybės įstatymą Odelstingui pasirėmė būtent daugiausia komisijos mažumos argumentacija. Krikdemo Kjell Magne Bondevik vadovaujama vyriausybė tvirtino, kad „pilietybė yra svarbus priklausomybės ir ištikimybės norvegų politinei bendruomenei bei jos buvimą grindžiantiems principams simbolis. Vyriausybė mano, kad individas turi turėti politines pareigas ir teises tik vienoje valstybėje“. Stortingo debatuose dauguma priešingų partinių blokų atstovų (pirmiausia krikščionių demokratų ir socialdemokratų) vieningai pasisakė prieš dvigubos pilietybės pripažinimą.

2005 m. priimtas Norvegijos pilietybės įstatymas (įsigaliojo nuo 2006 m. rugsėjo 1 d.) sugriežtino dvigubos pilietybės kontrolę, įvedęs nuostatą, kad su ankstesnės pilietybės atsisakymo sąlyga suteikta Norvegijos pilietybė gali būti atimta, jei pareikalavus nebus pateikta dokumentų, pagrindžiančių anksčiau turėtos pilietybės netekimo faktą. Nustatytas terminas tokiems dokumentams pateikti – 1 metų bėgyje nuo Norvegijos pilietybės gavimo. Buvo apskritai sugriežtinti reikalavimai natūralizacijos būdu siekiantiems pilietybės. Nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. tokie asmenys turės pateikti dokumentą apie išklausytą 300 valandų trukmės norvegų kalbos kursą arba kitus reikiamo norvegų (arba samių) kalbos mokėjimo lygį patvirtinančius dokumentus. Panašiai į privalomą specialią ceremoniją Nyderlanduose, Norvegijoje buvo įvesta savanoriška ištikimybės priesaikos ceremonija natūralizuotiems piliečiams. Norvegijos naujojo pilietybės įstatymo priėmimo aplinkybės iš esmės sustiprina pozicijas tų tyrinėtojų, kurie tvirtina, kad vienintelės nacionalinės pilietybės principas (dvigubos pilietybės apskritai draudimas, jos pripažinimas reta išimtimi) yra remiamas etninės tautos ar etnokultūrinio tautiškumo supratimu.

Kadangi Norvegijoje, kaip ir Švedijoje, yra pirmiausia aktuali imigrantų, o ne emigrantų dvigubos pilietybės problema, kuo galima paaiškinti skirtingus pasirinkimus? Siekis integruoti imigrantus Norvegijoje yra panašus, kaip ir Švedijoje. Integraciją skatina gerovės valstybės pobūdis. Švedijos gerovės valstybė yra paremta pilietybe (universali gerovės valstybė), o ne dalyvavimu darbo rinkoje (kaip pvz., Vokietijoje), o imigracijos politikos režimas remiasi jus domicilii. Norvegijos gerovės valstybės ir imigracijos politikos režimo tipai yra tie patys.

Kas tada lemia skirtingą laikyseną. Pirmiausia, skirtingas tautiškumo, tautinio tapatumo supratimas, savo ruožtu sąlygojantis nuolatinę pilietybės reetnizaciją Norvegijoje. Būtent skirtingas tautiškumo supratimas sudaro skirtumą Švedijos ir Norvegijos imigrantų integracijos politikoje. Specialiuose Norvegijos pilietybės įstatymo priėmimui skirtuose tyrimuose jau yra pastebėta, kad Norvegijos vyriausybė imigrantų integracijos politikoje labiau akcentavo įvairovę, o ne multikultūriškumą, pastarojo atžvilgiu daugiausia pasisakė priešiškai. Tam tikrą didesnį palankumą dvigubai pilietybei Norvegijoje (oficialiu lygmeniu buvo parengtas teikimas pripažinti dvigubą pilietybę naujame pilietybės įstatyme, šis teikimas buvo aktyviai diskutuojamas parlamente ir kt.), palyginus su Danija (kur dviguba pilietybė yra net nediskutuotinas klausimas), vėlgi galima aiškinti tautinio tapatumo skirtumais.

Pasak danų ir norvegų tautinį tapatumą specialiai tyrinėjusių mokslininkų, šiandieninis danų tapatumas yra daugiausia etnokultūrinis, kai norvegų tautinį tapatumą maždaug lygiomis dalimis sudaro etnokultūrinis ir politinis – pilietinis (valstybinis) tapatumas .

   Vietoj išvadų. Pamokos Lietuvai

Skandinavijos atvejo analizė patvirtina ir dar labiau sustiprina esamų lyginamųjų dvigubos pilietybės politikos tyrimų išvadas, kad dvigubos pilietybės pripažinimas nėra dominuojanti tendencija Europos šalių bendrijoje. Kita vertus, Skandinavijos šalių patirtis rodo, kad jus sanguinis, kuris dominuoja Lietuvos pilietybės politikoje, nebūtinai užkerta kelią dvigubos pilietybės pripažinimui, ne tik selektyviam, o ir universaliam. 2002 m. priimtas Lietuvos pilietybės įstatymas iš esmės pripažino dvigubą pilietybę lietuvių kilmės emigrantams.

Tačiau 2006 m. pabaigoje LR Konstitucinis teismas Pilietybės įstatyme surado daug neatitikimų Konstitucijai, be kita ko ir tame, kad Pilietybės įstatymas nepakankamai griežtai laikosi Konstitucijos 12 straipsnio nuostatos, kad „išskyrus įstatymo nustatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis .“ Konstitucinis Teismas nurodė, kad, sakykim, suteikdamas teisę atkurti Lietuvos pilietybę lietuvių kilmės emigrantams, Pilietybės įstatymas nereikalavo atsisakyti jų ankstesnės pilietybės, nors taip priklausytų laikantis konstitucinės nuostatos pilietybės atžvilgiu. LR Konstitucinis Teismas taigi nurodė laikytis itin griežto dvigubos pilietybės pripažinimo tik ypač retais atvejais normos.

Lietuvos vyriausybės sudaryta darbo grupė parengė vadinamąjį ypatingo ryšio statusą lietuvių kilmės emigrantams, turintiems kitos šalies pilietybę, turintį didžiąja dalimi kompensuoti draudimą. turėti dvi pilietybes Tai nereiškia, kad neliko visiškai jokių galimybių toleruoti dvigubą pilietybę, bet jų labai sumažėjo. Diskusijos dėl dvigubos pilietybės pripažinimo emigrantams iš Lietuvos vėl atgijo 2007 m. pavasarį, konservatoriui A. Kubiliui pateikus Seime pilietybės įstatymo pataisų projektą.

Skandinavijos šalių laikysenoje pilietybės atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, ar jos de jure pripažįsta, ar nepripažįsta dvigubos pilietybės, galima įžvelgti ir tam tikrų bendrų bruožų. Vienas iš jų – rėmimasis efektyvios pilietybės, t.y., pakankamo ryšio su valstybe, kriterijumi. Būtent šis kriterijus gali tapti svarbia pamoka Lietuvos pilietybės politikoje apskritai ir dvigubos pilietybės politikoje konkrečiai. Kitas svarbus bendras bruožas – diferencijuoto (selektyvaus) dvigubos pilietybės traktavimo nebuvimas.

Dviguba pilietybė yra arba pripažįstama ir emigrantams, ir imigrantams, arba iš principo nepripažįstama nei vieniems, nei kitiems. Pastaroji laikysena dėl Lietuvos visuomenės specifikos (imigrantų problemos nebuvimo) kol kas sunkiai galėtų būti perimama. Kita vertus, ji labai priklauso nuo visuomenėje susiklosčiusių pažiūrų, kurias galima bandyti tam tikru mastu suformuoti iš anksto.

Skandinavijos šalių patirtis apskritai liudija, kad Lietuvoje pasiekti vienareikšmišką sutarimą bei ilgalaikį sprendimą dvigubos pilietybės atžvilgiu bus itin sudėtinga.

Reklama



Ultricies enim volutpat. Pharetra hac nostra leo feugiat nunc natoque. Euismod ad malesuada. Sapien eget turpis. Aliquet dolor potenti.

Renginiai

Visuotiniai

(iki Lapkričio 20 d.)
Iš kartos į kartą: Lietuva, aš turiu tave
Lithuanian Foundation, Inc., 14911 127th Street, Lemont, IL 60439

Northeastern States

MA - Kristoforas Staknys/Christopher Staknys (piano) koncertuos trijuose renginiuose (Gegužės/May 30; Birželio/June 6, 7 )

The New England Conservatory, 290 Huntington Avenue, Boston, MA 02115

PA - Kviečiame dalyvauti- RUDENĮ bus organizuojama antroji Filadelfijos Lietuvių Bendruomenės FOTOGRAFIJOS PARODA

Šv. Andriejaus parapijos salėje, 19th and Wallace Streets, Philadelphia, PA 19130

PA - Kviečiame registruoti savo vaikus sekantiems mokslo metams į FILADELFIJOS LIETUVIŠKĄ MOKYKLĖLĘ

Philadelphia

VT - NERINGA- Šeimų stovyklos; Vaikų stovyklos; Registracija

Neringos stovykla

VT - Neringa ir Putnamo vienuolynas FOTO ALBUME

VT - GILIJA AUKŠTIKALNIS operoje "Sevilijos kirpėjas"/GILIANA AUSTIN in opera "The Barber of Seville" (Birželio/June 5, 7, 9, 11)

Town Hall Theater, Middlebury, Vermont

Southern States

Renginių nėra

Midwest States

Renginių nėra

Western States

Renginių nėra

Pranešimai

Rašykite bet kokiu klausimu.

Visada bus atsakyta

Lietuvybė JAV

Massachusetts State
District of Columbia
Pennsylvania State
New Jersey State
Connecticut Sate
New York State
California State

Michigan Sate
Florida State
Illinois State
Ohio State
Kitos valstijos

Mes JAV

Lietuviška spauda
Radio ir TV laidos
Sporto klubai
Bažnyčios
Stovyklos
Mokyklos
Skautai
Bankai
Vyčiai

Mūsų centrai

Pasaulio lietuvių centras
Lietuviškas maistas
Lietuvių fondas
Tautos fondas
ALKA
LTSC

Mūsų specialistai

Advokatai
Gydytojai

Reklama

European
Caregivers & Companions

European Caregivers & Companions

We can help you anywhere in        N e w   E n g l a n d

Nuorodos

Geros avia bilietų kainos
       Doleris
       Vytis Tours


Mūsų kultūra

Muzikos atlikėjai
Dainos grupės
Dainininkai
Dailininkai
Šokėjai

Verta aplankyti

Vietovės.Lt