Atspausdinta iš: http://www.litua.com/lt.php/zinios/ramute_rachleviciute._apie_mazus_ir_didelius_dalykus
Ramutė Rachlevičiūtė. Apie mažus ir didelius dalykus
Maži ir dideli dalykai mūsų gyvenime, mene...
Kuo didesnis, tai nebūtinai tuo svarbesnis. Ir ypač mūsų krašte, kur akis lietuviško peizažo lygumose daugiausia mėgaujasi nedideliais skirtumais tarp didelių ir mažų objektų, o akis dažniausiai plaukia nuo mažo prie didelio sklandžiai ir nuosekliai. Nėra mūsų peizaže egzotiškų mažutėlio ir gigantiško skirtumų: mažos bažnytėlės, atsiskyrėlių vienuolyno, viduramžių pilies, įsikūrusios kažkur padebesiuose, milžiniško kalno ir žmogelio, kuris stovi jo papėdėje. Ramuma. Lygumos. Kartu negali ir toli pasižvalgyti - kažkur toli, prie horizonto linijos, išvysti nediduką ledkalnį, kurio dydžiai paaiškėtų tik priartėjus arčiau.
Gyvenime maži ir dideli dalykai irgi savotiškai tarpusavyje santykiauja. Mažas nusikaltimas. Nedidelis eismo taisyklių pažeidimas. Dar kokia nors smulkmena mums, o kitiems?.. Dviratininkai tik Danijoje, kituose Skandinavijos kraštuose rimtai laikosi eismo taisyklių, akylai stebi šviesoforus, rodo posūkius ir baudžiami už eismo taisyklių pažeidimą. O Lietuvoje? Vienas „nedidelis“ eismo taisyklių pažeidimas sukelia didesnį, didesnis išprovokuoja didelį... Nesilaiko eismo taisyklių vairuotojai – pradeda pažeidinėti pėstieji, prisijungia dviračiai ir važinėja nenuspėjamomis trajektorijomis. Apskritai laikytis taisyklių, daryti taip, kaip reikia, – Lietuvoje taip elgiasi tik koks ribotų poreikių ir galimybių žmogelis. Jeigu tu ko nors vertas, tai gali ir priešpriešine eismo juosta mažumėlę pavaryti, ir apsižergus dvigubą ištisinę liniją, ir lenkti neleistinoje vietoje – ypač jeigu sėdi prie Audi, BMW ar kitos transporto priemonės vairo, nes vairuotojas turi aiškų supratimą apie savo vertę ir orumą. O džipo vairuotojas apskritai visada teisus – pirmiausia savo mase. Ir tuomet nesvarbu, ar jis važiuoja pagrindiniu ar šalutiniu keliu. Kai kartą taip abstrakčiai pasakiau, viena pažįstama paklausė manęs, ar aš turiu omenyje jos vyrą, kurio aš nepažinojau. Pažeidinėja vyrai, savo šaunumą demonstruoja jaunos vairuotojos ir taip toliau ir panašiai. Mašinų stovėjimo aikštelėse nesvarbu, kaip pastatyti mašiną – gali, jeigu norisi, ir skersai, per dvi vietas. Tai ne pažeidimas. Na ir kas, kad kiti nebėra vietos.
Jau seniai Lietuvoje tapo norma ir nieko nestebina, nepiktina – nepraleisti su švyturėliais skubančių greitosios pagalbos ar gaisrininkų mašinos. Praleisti reikia tik valdžios atstovus, liaudies tarnus – kitaip gali būti nubaustas.
Moralės srityje tas pat – mažas melas, šventas melas, melas apsiginti pačiam ir savo artimuosius, bendradarbius apginti. Tai irgi tapo tokia kasdienybe, kad prieš keletą metų tėvas Antanas Saulaitis yra užsiminęs, jog Lietuvoje meluojama net per išpažintį, kai žmogus ateina savo noru ir jo gyvybei negresia joks pavojus...
Meluoja valdžios atstovai, Bažnyčios tarnai, meluoja, nesilaiko pažadų ir tuščiai žada, meluoja paprasti žmonės, meluoja su reikalu, meluoja be reikalo – šiaip sau, iš įpratimo.
Tik kvailys Lietuvoje gali sakyti teisybę, juk protingas žmogus šneka diplomatiškai, gudriai ir visai kitaip. Tik protingas žmogus, prieš dvi savaites teigęs vienus dalykus ir už juos agitavęs, po dviejų savaičių jau agituoja už kitus.
Na, o su dideliais darbais ir uždaviniais, ar ne tas pat... Vienas galvoja, kad gimęs dideliems darbams ir murdosi metų metais norėdamas atlikti kultūrinį, meninį žygdarbį, kuris niekam nereikalingas. Kitas tyliai, ramiai daro savo miniatiūras, ir jį daug kas pastebi, džiaugiasi.
Meno istorijoje žinome faktų, kai žmonės po du dešimtmečius tapė vieną ir tą patį paveikslą tikėdami, kad kai publika įeis į salę, tai žado neteks iš nuostabos. O abejinga publika įeidavo ir praeidavo kaip pro sieną... Bet tuos nedidelius paveikslus - mielus artimų žmonių portretus ar vaizdą per namų langą į sodą, kuriuos nusikamavęs tapytojas nutapė savo malonumui, atokvėpiui, – ėmė ir įvertino. Ir dar į dailės istorijos kursą įtraukė. Ir suprask tu, žmogau, kur mažas, o kur didelis dalykas.
Kai pagalvoji, ar kas nors itin pasikeitė nuo tada, kai buvome pasklidę po mažas kunigaikštystes... Norėdami išsilaikyti kunigaikščiai ir kunigaištukai griebdavosi bet kokios, dažniausiai savo priešų – nesvarbu, ar iš Rytų, ar Vakarų – pagalbos. Kad tik išsilaikytų, kad tik išgyventų. Kad tik išlaikytų valdžią, galią. Ir, regis, jokios priemonės nebuvo per menkos.
Tuomet prisimeni močiutės žodžius: „Kas vogs adatėlę, tas ir didesnį daiktelį pasigvieš...“ Taigi, kur tas mažumas prasideda ir baigiasi?.. O nuo kada jau galima laikyti dideliu?